Mes gyvename erdvėje ir laike. Turime fizinį kūną, kuris leidžia mums judėti erdvėje. Bet kadangi judame ne tik erdvėje, bet ir laike, turime turėti kitą kūną – laiko kūną. Ir toks yra – kiekvienam iš mūsų laikas teka skirtingai. Kartais jo judėjimas sulėtėja – mums atrodo, kad praėjo valanda, bet praėjo vos kelios minutės. Ir atvirkščiai. Nes mumyse yra kažkas, kas sąveikauja su išoriniu laiku ir gali pakeisti jo tėkmę. Tai yra laiko kūnas.
Mums atrodo, kad laikas juda tiesia linija – iš praeities per dabartį į ateitį. Tačiau kažkas viduje mums sako, kad viskas nėra taip paprasta. Paimkime šiandieną – galime teigti, kad ji egzistuoja dabartyje. Tačiau nesunku atskirti tris etapus – aušrą ir rytą, kai pasaulis išnyra iš tamsos ir atgyja. Vidurdienio laikas, kai pasaulis pripildytas jėgos. Ir vakaras, virstantis naktimi, kai pasaulis ir vėl pasineria į tamsą. Šie etapai nėra susiję su dienos ir nakties kaita – bet kuriame procese yra „rytas“, „diena“ ir „vakaras“. Pradžia, tęsinys ir pabaiga – tai yra laiko egzistavimo būdas.
Galime sakyti, kad laikas turi tris matmenis. Ilgis, jungiantis mus su tašku, iš kurio pradėjome judėti – su praeitimi. Plotis – jungiantis mus su įvairiais judėjimo dabartyje variantais – vietoj vieno žodžio galiu pasakyti kitą žodį, tada viskas gali vykti visai kitaip. O aukštis yra linija, jungianti mus su įvairiomis ateities galimybėmis.
Laikas yra ne linija, o banga. Jos praėjimo metu pasaulis išnyra iš „nebūties“ – iš pavidalo, kuriame jis gyvena Amžinybėje. Tada jis įgauna stabilumo, o tada vėl pasineria į „užmarštį“. Jei taip, tada laikas turi egzistuoti trimis formomis. Tokia forma, kuri budina pasaulį. Tokia forma, kuri laiko jį bangos viršūnėje. Ir tokia forma, kuri pasaulį panardina į vakuumą.
Kiekviename „laiko rate“, kurį palikome praeityje arba sukūrėme ateityje, yra mūsų „laiko bangos“ dalelė, mūsų laiko kūnas. Todėl jis nuolat mažėja ir šis mažėjimas beveik akivaizdus – kuo silpnesnis laiko kūnas, tuo greičiau juda išorinis laikas. Todėl vaikams diena tęsiasi be galo, o seniems žmonėms ji prabėga kaip kelios minutės.
Esant dabartyje žmogus tarsi sustingsta laiko tėkmėje. Kiekvienas iš mūsų turėjo gyvenime bent vieną periodą, per kurį beveik nepasikeitėme – neaugome, bet ir nepasenome. Daoistai šią formą vadina „žmogaus nemirtingumo“ forma – kai esame joje, „biologinis laikrodis“ mumyse beveik sustoja.
Mes galime susijungti su laiko kūno dalelėmis. Norėdami tai padaryti, turime išplėsti laiko momento, kuriame dabar esame, dimensiją. Ir tai įmanoma – laiko momentas nesibaigia tol, kol tai, ką darome dabar, yra tęsinys to, ką darėme anksčiau. Bet tik jei sąmoningai liekame tame pačiame laiko momente, dabartyje. Jei nebaigtume kažka daryti, šis dabarties tęsinys būtų galėjęs nusidriekti per visą gyvenimo audinį ir tapti asmenine Amžinybe…
Praeitis, dabartis ir ateitis susilieja į vientisą visumą – į vieningą laiko kūną, egzistuojantį „čia ir dabar“. Laiko elementari dalelė yra ta jo dalis, kurioje mes iš tikrųjų egzistuojame. Ji savo savybėmis artima Amžinybei – kol esame dabartyje, laikas sustoja. Galima sėdėti vienoje vietoje ir nieko neveikti, tiesiog jausti, kaip laikas juda mumyse – tai labai įdomu. Galima įsiklausyti į šio judesio vibracijos kaitą, valdyti jo tekėjimo greitį, pasirinkti ateities variantus ir daug daugiau. Lieka tiesiog pajusti savo laiko kūno pulsavimą…
Lina Rudaitienė
