Virsmai lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą. Gimimas, perėjimas iš kūdikystės į vaikystę, iš vaikystės į paauglystę, iš paauglystės į suaugusiojo statusą – visa tai yra virsmai. Tapimas broliu ar seserimi, sutuoktiniu, tėčiu ar mama, seneliu ar senele, naujo socialinio statuso įgijimas visada yra patiriamas kaip virsmas.
Per gyvenimą mes nueiname ilgą kelią, dirbame su praeitimi, dabartimi, ateitimi. Visgi dažnai neapčiuopiame ženklių rezultatų, vadavimosi pojūčio savyje. Gerai yra suvokti, kas padaryta, pasiekta, bet dar svarbiau atpažinti, kas mus laiko supančiojęs senose programose, prisiminimuose, kančioje ar skausme. Dėl nesusivokimo praeinant eilinį virsmą galėjome užstrigti jame ir tęsti būti „pakibime“.
Gyvenimas ir mirtis yra du mums žinomi kraštutiniai būties poliai. Kiti du yra miegas ir budrumas – akivaizdu, kad mūsų būsena miego metu smarkiai skiriasi nuo būsenos, kurią įgauname būdraujant. Todėl sapne labai retai prisimename tikrovę, o pabudę prisimename tik mažą dalelę to, ką matėme sapnuose. Nors juk visi sapnuoja. Vadinasi, mes nuolatos, kasdien patiriame mažyčius virsmus.
Vėlinių laikotarpis prasklaido griežtą ribą tarp materijos ir Dvasios, tarp šiapus ir anapus. Tai virsmo laikas. Žinoma, kalba apie gyvenimą ir mirtį. Kartais verta sąmoningai tarytum visa galva panerti į savo įprastą gyvenimo tėkmę, aktyvų įvairiaplanį vyksmą, patirti, pajausti, išgirsti save. Tada paieškoti sau svarbiausių dalykų, laikančių tame gyvenimo įvykių – patirčių sūkuryje. Kas mus įtraukia, klampina iki bejėgės nevilties arba įkvepia, motyvuoja.
Tada galėtume pabandyti pereiti į aukštesnį sąmonės būvį, kai nėra jokių įprastų žmogiškų iššūkių, sunkumų, patirčių, susijusių su turimu materialiu kūnu, emocijomis, protu, sociumu… Tai lengviausia padaryti prisimenant tas būsenas, kuriose jautėmės galintys absoliučiai viską. Palyginkime tas dvi būsenas, kas traukia į pirmą, kas trukdo būti antroje. Kiekvienas žmogus turi asmenines svarbias temas, todėl tai visada labai individualu.
Svarbiausia tarytum gimstantis kūdikis arba mirštantis senolis pereiti takoskyrą tarp žmogiško įsikūnijimo ir bekūnės Sielos būties… Gimstame, kad mirti, mirštame, kad gimti. Bet visada ESAME. Ar esame pasiruošę gimti naujai?… Ir praeiti virsmą sąmoningai? Nes tik tada virsmai yra prasmingi.
Kiekvienas užmigimas ar prabudimas, gimimas ar mirimas yra virsmas. Tam reikia ruoštis. Kaip mes ruošiamės fizinės mirties slėpiniui, taip mūsų Siela ruošiasi gimimui – įsikūnijimui. Tame visada dalyvauja gyvybinės, giminės, kolektyvinės, sielų, dvasinės ir kitos programos. Te mūsų virsmai tampa sėkmingi, vaduojantys ir įgalinantys!
Lina Rudaitienė
