2014 m. spalio mintys

Štai, jau kaupiasi gamta ramesniam poilsiui ir rimčiai… Jau ščiūva klegesys, lietaus lašai ir vėlei kapsi… Tai vėjas šuorais juos aplink nešioja, tai dargana smulkia migla švelniai apgobia. Šiek tiek vėsoka, tad lygtai norisi apsigobt skraiste šilta… Apgaubti žemę, žmones savo rankų, širdies ir meilės šiluma, ja vis dalintis. Į ugninių gelsvai – rausvų brandaus rudens lapų patalus kartu panirti… Ir kartu sušilti. Rudens lietus man primena tą tiltą, kuris sujungia šiapus esantį būties krantą su anapus nusidriekusia realybe. Čia – ryškių spalvų kontrastai supa, kažkuo vilioja, o tuo pačiu tarytum stumia… Link nežinomybės? O galbūt link tikresnės realybės? Čia jau kaip kam… Drėgna ar sausa… Šalta ar karšta… Šviesu ar tamsu… Kai neskubi to vertinti, kažką tai pasirinkti, tuomet tiesiog esi… tame… su tuo… tai… ir ne tai… Tada lengva tęsti tiesiog būti, daryti arba nedaryti, susiliet su būtimi, joje ištirpti… Ir išgyventi gilią prasmę šio buvimo…

Lina Rudaitienė