Žvelgiau į rudens apniūkusį dangų ir žinojau, kad už pilkų debesų šviečia saulė… Mačiau liūdesio apimtą veidą, ir prisiminiau, kad tai praeis, nes liūdesys – tai džiugesio priešingas polius, taigi gyvenimo švytuoklė būtinai ir džiaugsmu apdovanos… Stebėjau šalnos nuspalvintus gelsvus – rausvus lapus, nešiojamus vėjo, ir jie man priminė apie pavasario gyvybės jaunatvišką šėlsmą… Kaitos prasmingumas puošia gyvenimą. Taip vidinę tylą užpildo gili mintis, aktyvų dienos bėgsmą – vakaro rimtis ir nakties paslaptis… Tebūnie… Taigi… pastovi kaita, būties švytuoklė, nešanti per gyvenimą be sustojimų… Ir mums Dievo dovanota galimybė rinktis, kaip būti tame kelyje…
Lina Rudaitienė
