2021-10-21 tema: erdvė ir laikas

L. Rudaitienė - Erdvė ir laikas

Yra dvi regimo pasaulio pusės – jį užpildantys materialūs objektai ir juos skirianti erdvė. Erdvės raiška – atstumas, atskiriantis objektus vieną nuo kito. Mums ši raiška atrodo vienintelė tikroji. Tačiau erdvė ne tik atskiria objektus vieną nuo kito, bet ir sujungia juos į vieną visumą. Saulės sistema, Paukščių Tako galaktika, Visata – visa tai yra realūs erdviniai objektai. Kaip ir atomas – jį 99% sudaro erdvė. Tai reiškia, kad erdvinė struktūra tiek pat svarbi kaip materiali.

Išorinė, vidinė ir vieninga erdvė

Yra išorinė erdvė – mes joje esančius daiktus matome kaip atskirus. Pagrindinis materialaus pasaulio bruožas yra atstumas, skiriantis objektus. Ir atstumas tarp jų nustatomas tiesiomis linijomis. Bet yra ir vidinė erdvė, jungianti pasaulio elementus į vieną visumą. Ši erdvė turi savo struktūrą, kurią galima pajausti. Pavyzdžiui, galime jausti, kad koks nors žmogus labai mums artimas, bet ne fizinio mūsų tarpusavio atstumo prasme.

Taigi yra du vieningos erdvės poliai – erdvė ta pati, tik skiriasi jos suvokimas. Viskas priklauso, iš kuriuos pusės į erdvę žiūrėsime ar kokiu būdų ją suvoksime. O norint išmokti į ją kaip vientisą patirti, valdyti pasaulį per erdvę, reikia gebėti pajusti abi jos puses vienu metu. Tai galima pasiekti veikiant iš vidinės erdvės, kurioje mes patys egzistuojame, tai yra mūsų sąmonės.

Žmogaus erdvės suvokimas susijęs su išoriniu pasauliu, su mūsų įpročiu tai vertinti kaip tiesių linijų rinkinį. Ir dėl to nepavyksta pamatyti, kas yra tarp jų, pamatyti tą erdvės pusę, dėl kurios pasaulis pulsuoja. Visgi daugelis žmonių geba pasinerti į supančio pasaulio vienio patyrimą, nes kiekvienas turi tam tikros kūrybinės, kontempliacinės, meditacinės patirties. Tai įaugę labai giliai, sąmoningo stebėtojo lygyje.

Laikas kaip sąmonės šviesa

Mes gyvename ne tik erdvėje, o ir laike. Erdvinė forma įkūnijama fiziniame kūne, atitinkamai laiko forma yra mūsų sąmonėje. Niekas negali sutapatinti savo minčių su jokiais materialiais procesais. Be to, jaučiame, kad mūsų sąmonė yra kone priešinga materijai. Atminkime, erdvinė struktūra gali būti išorinė, vidinė arba vieninga. Laiko struktūrą galima būtų pavadinti šviesa – atitinkamai sąmonė yra vidinė šviesa, vidinis švytėjimas.

Laikas iš tikrųjų yra šviesos funkcija – jis negali egzistuoti ramybės būsenoje. Bet mes jo prigimtį suprantame labai supaprastintai. Jei galime daug kalbėti apie erdvę, apibūdinti ją, tai beveik neturime ką pasakyti apie laiką – išskyrus tai, kad jis juda, sustojo ar bėga. Yra praeitis, kurios jau nebėra, yra ateitis, kurios dar nėra. Yra dabartis, kurią galima pavadinti laiko banga. Pasauliui praeinant per dabarties laiko bangą jis tampa tikrove.

Erdvę sudaro „atstumai“, atskiriantys materialius objektus vieną nuo kito. Laiko struktūroje „įprastinis“ yra linijinis judėjimas. Tai yra begalinė tiesi linija, kuri vienu metu egzistuoja visuose trajektorijos taškuose. Kaip tai arti amžinybės lygio, iš kurio galime patekti į bet kurį laikotarpį. Tai tarsi žvaigždžių šviesa, užpildanti mūsų Visatą – tokiu pavidalu laikas iš tikrųjų atrodo kaip šviesos išraiška.

Spiralinis laiko judėjimas

Visatos laikas yra sudarytas iš spiralinių ratų. Bet kurio rato esmė yra grįžimas į tam tikrą tašką, tiksliau, daugybės taškų sujungimas į vieną ir gana stabilią visumą. Tokie „laiko ratai“ yra pagrindinė egzistavimo forma – mūsų realybėje viskas apie kažką sukasi. Būtent ratai, juos jungianti spiralė yra laiko pagrindas. Yra išorinis laikas, susijęs su erdve, ir vidinis laikas, susijęs su dvasine prigimtimi, sąmone.

Mes, žmonės, turime savo „laiko ratą“ – didžiulę sistemą, supintą iš daugybės susivijusių linijų. Tai yra mūsų sąmonė – ji atrodo kaip „laiko spiralė“, kurios centre gali būti mūsų Siela arba individuali dvasinė kibirkštis. Tai vidinis švytėjimas, vidinis laikas, kuris gali sąveikauti su išoriniu laiku. Turime daug mąstymo stereotipų, tačiau ir potencialų gebėjimą valdyti savo mintis, laisvai mąstyti.

Kai apie ką nors galvojame, prisimename praeitį, planuodami matome ateities kontūrus, alternatyvius variantus. Ir visa tai kažkaip patenka į dabartį – juk mes mąstome dabartyje. Mes tikrai galime prisiminti bet kokį praeities fragmentą, o tai reiškia, kad jie yra „čia ir dabar“. Nėra kito būdo kontroliuoti savo mąstymą – kad išlaikytume savo mintis, turime sugebėti išlaikyti dėmesį mąstymo temoje.

Vidinė amžinybė – švytėjimas

Yra du erdvės raiškos būdai – per atstumą ir vidinį sąryšį. Atitinkamai pirmoji laiko raiška yra spiralinė, o kita – vidinė šviesa, kintanti švytinti struktūra, kurią galime keisti. Ir kurti naujas struktūras – kai mums atsiveria naujas žinojimas, būtent taip ir atsitinka. Juk naujos žinios yra proveržis, kuris gali įvykti palietus pirminį šaltinį – vidinę dvasinę šviesą.

Laikas tam tikrame lygyje tampa amžinybe, kur jį sudarantys ratai tampa be galo dideli. Ir, žinoma, mes turime vidinę amžinybę – švytėjimą, kuris leidžia prisiminti bet kurį praeities epizodą. O žinios savo prigimtimi labai panašios į laiką – kuo daugiau žinome, tuo trumpesnis kelias, kurį turime eiti nuo „priežasties“ iki „pasekmės“.

Mes galime pasiekti sąmonės lygį, kuriame yra visos žinios apie pasaulį. Čia galime akimirksniu gauti atsakymą į bet kurį klausimą. Žinoma, galėtume likti šiame sąmonės lygmenyje, viską suvokdami vienu metu, tačiau sunku prie tokios galimybės priartėti. Visgi mes galime suvokti, netgi patirti – žinios, amžinybė ir šviesa yra vieninga visuma. Jos susijungia į vidinę šviesą, kuri yra mumyse. Reikia tik pabudinti ją.

Lina Rudaitienė