2021-11-23 tema: dvasinis žinojimas

L. Rudaitienė - Dvasinis skambesys

Paprastai žmonių mąstymo procesai paklūsta kažkokiam išoriniam poveikiui. Mus pagyrė – džiaugiamės, įskaudino, įžeidė – atitinkamai reaguojame. Yra įprasta laiko tėkmė, kurioje viskas, kas vyksta, yra praeities faktų pasekmė. Joje visos dabartinės mintys yra ankstesnių minčių tąsa. Tačiau kai išugdomas dvasinis sąmoningumas, mes pakylame virš įprasto mąstymo. Tada mumyse pabunda žinojimas, kurio negalėjome gauti iš juslinės, jutiminės patirties. Tas žinias gauname ne iš aplinkos, o iš dvasinio pasaulio.

Fiziniame kūne yra „kūno sąmonė“, o joje informacija apie tai, kaip veikia atskiri organai, visa sistema. Būtent jos dėka kūnas gali išsigydyti nuo smulkių traumų, o kadaise netgi mokėjo regeneruotis. Formuojantis genčiai, giminei – kaip didesniai organizmo išraiškai, tie gebėjimai persikėlė jai. Gentis geba atsistatyti, bet atskiri individai tam turi vis mažiau galimybių. Nors juose šį gebėjimą galima pabudinti. Tad mūsų gyvybinis kūnas kolektyvinės evoliucijos dėka palaipsniui tampa giminės, tautos programų nešėju.

Materialus ir dvasinis žinojimas

Vidinė šviesa, dvasinis žinojimas yra mūsų sąmonės pagrindas. Tiksliau, tai galėtų tapti jos pagrindu. Visgi dažniausiai viskas pajungta kolektyvinei pasaulio sąmonės raiškai. Ši realybė sutvarkyta taip, kad materialus bendros būties aprašas mums taptų vieninteliu įmanomu, priimtinu. Tada kyla klausimas – jei iš išorės ateinančias žinias laikysime vienintele prieinama žinojimo forma, iš kur pirmi žinantys gavo tas žinias?

Pasvarstykime. Jei žinios ateina tik iš aplinkos, tai žmonija būtų nepajėgi vystytis. Mes žinome, kad taip nėra, nes kolektyvinėje pasaulio sąmonėje saugomų žinių atsargos nuolat didėja, matome akivaizdžią pažangą. Žinoma, tai galima paaiškinti „eksperimentų“ rezultatais – žmonės atlieka mokslinius tyrimus, analizuoja, kuria naujas teorijas, jas tobulina, papildo, patvirtina, ir taip randasi naujos žinios.

Žinojimo proveržis

Jei viskas būtų taip paprasta, tai naujosios žinios taptų senųjų tąsa. Tada būtų galima žinių kaupimo užduotį perduoti kompiuteriams – jie visą informaciją kauptų, apdorotų ir papildytų turimas žinias naujomis. Visgi akivaizdu, kad kompiuteriai to negali. Taigi, naujos žinios yra ne senųjų tęsinys, o proveržis sename žinojime į naują lygį. Toks proveržis gali įvykti, kai prisiliečiame prie dvasinės sąmonės šviesos.

Materialioje realybėje viskas sutvarkyta taip, kad dvasinio žinojimo pažadinimas beveik neįmanomas, nepasiekiamas. Žmonės tiesiog nežino, kaip judėti į savo vidų, pradedant nuo savęs pažinimo. Tai yra, kiekvienas gali pasinerti į vidinius išgyvenimus, bet tai visiškai kas kita – ​​tai horizontalios žinių apraiškos. Tame mums įprasta yra vienintelė įmanoma realybė – ji gali būti „gera“ arba „bloga“, bet negali pasikeisti.

Sąmoningas bendradarbiavimas

Pagrindinis mūsų pasaulio aprašymo elementas yra jo nekintamumo idėja. Tai taisyklė, kurią mums įtvirtino kolektyvinė sąmonė. Tačiau mes taip pat turime kitą požiūrį į savąją būtį – pasaulių gausybės jausmą. O ten, kuri yra gausa, yra įvairovė bei platus pasirinkimas. Paradoksalu, kad mūsų priklausymas kolektyviniam laukui gali mus susaistyti, bet gali ir atverti pasirinkimų įvairovę.

Žinios savo prigimtimi labai panašios į laiką – kuo daugiau žinome, tuo trumpesnis kelias nuo „priežasties“ iki „pasekmės“. Individualiai pasiekti žinojimo proveržį sunku, kolektyviai, bendromis jėgimis lengviau. Sąmoningas priklausymas kolektyvinei sąmonei atveria dvasinio žinojimo vartus. Tai būties – sąmonės lygis, kuriame yra visos žinios apie pasaulį. Dvasinio žinojimo dėka galime akimirksniu gauti atsakymą į bet kurį klausimą.

Dvasinis skambesys

Visi mes turime autentišką dvasinį skambesį – vardą. Tiesą sakant, tai ne žodis – tai kažkas panašaus į unikalią melodiją, netgi grandiozinę simfoniją. Į kurią galima pasinerti, kurią galima keisti iš vidaus, todėl jos skambesys tampa vis darnesnis. Tai yra kelias į vidų – bet tam, kad tai pavyktų, turime suprasti svarbiausią – viskas, kas yra išorėje, yra daug mažiau reikšminga nei tai, kas yra mūsų viduje.

Ir tai galima padaryti vieninteliu būdu – pajusti, patirti savo absoliutų nemirtingumą. Kol esame mirtingi, tiksliau, manome esą mirtingi, tol išorinis pasaulis mums atrodo svarbesnis. Mes manome, kad jis ir toliau egzistuos net mums išnykus – numirus. Bet jei pažadinsime savyje absoliutaus nemirtingumo jausmą, viskas pasikeis. Pateksime į savo būties centrą, prisiliesime prie dvasinio žinojimo. Tapsime savo dvasinio pasaulio kūrybinėmis ištakomis. Ir tai bus vienintelis svarbus, esminis dalykas – dvasinis skambesys.

Lina Rudaitienė