Egzistuoja Žemės planetoje stabilios bei kintančios erdvinės struktūros ir įvairios jėgos, siekiančios palaikyti energetinę pusiausvyrą, simetriją, balansą. Kadangi lokaliai vienoje ar kitoje vietoje randasi, formuojasi skirtingi energetiniai dariniai, reikia, kad kas nors judėtų tarp tų vietų ir pernešinėtų energijas. Tokiu būdu atstatoma energetinė pusiausvyra arba vyksta energijų permaišymas, atnaujinimas – energetiniai manai. Tame dalyvauja neorganiniai energijos nešėjai, o gali būti ir gyvi sutvėrimai, nes jie tai daro efektyviau. Žemės jėgos yra skirtingo sąmoningumo laipsnio, todėl kai kurių energijų pernešimui reikalingi žmonės, gebantys jausti, mąstyti, kurti.
Žemė turi savo energetinį lauką ir energijų paskirstymo mechanizmą, kuris palaiko energetinę apykaitą, pusiausvyrą. Tame mechanizme dalyvauja visa gamta – įkaitusios lavos srautai cirkuliuoja planetos gelmėse, kalnuose, žemės paviršiuje upeliai, upės, požeminės vandens srovės, audros jūrose, vandenynuose, šalti – šilti oro srautai, vėjai, uraganai, taip pat augalai, vabzdžiai, paukščiai, gyvūnai. Tai puikiai atspindi paukščių migracija. Ar susimąstėte, kodėl paukščiai rudenį išskrenda į šiltuosius kraštus, kaip jie žino, kur skristi? O kodėl jie grįžta pavasarį atgal, į šiaurę? Kam reikia tai daryti, jei šiltuose kraštuose visko pakanka? Lygiai tas pats vyksta su kai kuriais migruojančiais gyvūnais. Gamtininkai tai tyrinėja labai seniai. Kai kuriems klausimams tinkamų atsakymų jie iki šiol neranda.
Galima būtų prisiminti ir augalų žydėjimą. Puikiai žinome, kad įvairiūs vabzdžiai, rinkdami nektarą, apdulkina žiedus. Kaip susiformavo šis mechanizmas? Juk vabzdžiai pagal gamtos evoliucijos teoriją atsirado žymiai vėliau nei žydintys augalai. Tai kaip tuomet augalai anksčiau, be vabzdžių, sugebėdavo po žydėjimo brandinti vaisius, sėklas? Nesigilinkime į labai senus evoliucijos etapų ypatumus. Žinia, gamta turi neįtikėtinų gebėjimų prisitaikyti ir keistis, bet svarbiausia, joje nėra nieko beprasmio, nereikalingo.
Energijų apykaita
Esmė tame, kad tai veikia globalus energijų apykaitos mechanizmas. Pavyzdžiui, vienoje vietoje būdami paukščiai sukaupia savyje tam tikrą energiją, o kitoje, tarkim, grįžę iš pietų į savo perėjimo vietas, tą energiją atiduoda aplinkai. Tai daro žemės, vandens, ugnies, oro stichijos įvairiuose planetos lygmenyse, žemės gelmėse, vandenynuose, atmosferoje… Tame dalyvauja ir visos gyvybės formos, nuo pačių mažiausių iki pačių didžiausių.
Kone tas pats nuolatos vyksta su mumis, žmonėmis. Šiuolaikiniai miestai, kurie kūrėsi senovėje, kaip taisyklė stovi gamtinėse jėgos vietose. Prekybiniai keliai, jungiantys miestus, taip pat klostėsi jėgos linijose, o judėjimas jais užtikrindavo energijų apykaitą. Kariniai konfliktai labai prisidėdavo prie energetinių mainų. Atėjus vienos ar kitos civilizacijos saulėlydžiui, ją užkariaudavo, kai ką sunaikindavo, kai ką pasisavindavo ir parsinešdavo namo. Žinoma, vykdavo ir labiau civilizuoti mainai…
Žmonių judėjimas
Mes savo kasdienybėje judame įprastiniais mums maršrutais. Ir keisti tą maršrutą dažnai reikalauja papildomų pastangų. Tačiau ilgesnį laiką judant tuo pačiu maršrutu arba esant vienoje vietoje, kartais atsiranda net nesąmoningas troškimas kažką pakeisti. Kad ir būnant namuose – argi nesate susivokę, kad nuėjote kažkur ir nesuprantate, ko čia atėjote? Mūsų judėjimas sujungia įvairius jėgos centrus, užtikrindamas įvairių energijų apytaką. Netgi žmogaus fiziniame kūne galime tai įžvelgti, jei prisiminti kraujotaką – arterinis kraujas neša vieną energiją, veninis – kitą. Tai, žinoma, atsispindi ne tik kraujotakoje – fiziniame kūne vyksta labai įvairūs energetiniai mainai.
Kai mes atsiduriame tarp žmonių, galime jaustis prastai, ir tada norisi išeiti, arba labai gerai, kai nesinori nieko keisti, išsiskirti. Kai mes sutariame, tiesiogine to žodžio prasme einame į tą patį tikslą, siekiame to paties ar idėjų, minčių lygyje judame viena kryptimi. Ir tada mes sutartinai kartu akumuliuojame daugiau energijos, stiprėjame. Tuo tarpu jei vienas iš dviejų eina sau priimtina kryptimi, o kitas prisitaiko, prisiderina arba nemato kitos išeities, tai yra, jam „tenka“ eiti ta kryptimi, nors nenori, jis silpnėja, praranda savo energiją, atiduoda ją stipresniąjam.
Žmogaus būties centras
Energetinių nuostolių galima išvengti, jei tame kelyje mes išliekame centruoti, įsitvirtinę savo būties centre. Tada mes galime susigrąžinti savo sprendimų priėmimo jėgą. Savo būties centre turime galimybę realizuoti begalę įvairių maršrutų dėl savo pasirinkimo laisvės. Čia mes vienu metu jaučiame erdvinių formų įvairovę ir visas galimas judėjimo kryptis, pasirinkimo variantus. Mes esame savo sprendimų priėmimo taške.
Galime prisiminti savo gyvenime patirtas akimirkas po kažkokios nesėkmės, kai apima ne tik apgailestavimas, kad padarėme kažką ne taip, o ir noras sugrįžti ir pasielgti kitaip. Puikiai žinome, kad praeities įvykių nepakeisime. Tačiau esant savo būties centre, sprendimų priėmimo jėgoje, mus gali apimti jausmas, kad visi pasirinkimo variantai egzistuoja vienu metu. Ir netgi tas variantas, kurio kadaise nepasirinkome, egzistuoja toje pasirinkimų virtinėje, nes jis dalyvauja pusiausvyros palaikyme.
Sprendimų priėmimo taškas
Vadinasi, nėra neišnaudotų galimybių, o yra mūsų veikimo laukas, kurio centre – sprendimų priėmimo taškas. Kad tai pajausti, prisiliesti prie tos būsenos, reikia stiprinti savo ryšį su aplinka, supančiais objektais. Įsitvirtinus pajautomis savo būties lauke, reikia mokytis patekti į tą tašką, iš kurio galime judėti kur panorėję. Ne tiek svarbu, kur judėsime, svarbiausia išlaikyti jutimą taško, iš kurio pradėjome judėti, ryšį su juo. Būtent tas ryšis veda į tikrąją sėkmę. Sėkmė pasiekiama liekant sąlytyje su išeities tašku.
Kas trukdo mūsų vientisumo plėtrai, sklaidai? Visu pirma tai, kad mes dalinamės savo energija su aplinka. Jei esame būryje, kolektyve, pas mus ateinanti energija pasiskirsto visiems. Dėl to intuityviai mumyse kartais kyla poreikis pabūti vieniems, atsitraukti netgi nuo mūsų mylimų, mums brangių žmonių. Kad geriau pajausti save, susikaupti, ne tik mintyse, bet ir sąmonėje, aukštesnėse energijose, vibracijose.
Mes esame priversti didesnę savo gyvenimo dalį judėti priverstiniu maršrutu, įveikiant savo vidinį pasipriešinimą. Ar jūs visada ryte pabudus su didžiuliu džiaugsmu, įkvėpimu pradedate dieną, einate į darbą, gaminate valgį, plaunate grindis? Kai esame nepatenkinti, bet ką darome priverstinai, mes tarsi susipaudžiame į kokoną, ir tik poilsio metu imame skleistis kaip gėlės žiedas saulėkaitoje. Tad pertraukos bet kurioje priverstinėje veikloje būtinos, kitaip žmogus ilgai neatlaikytų. Jeigu jus aplanko noras padaryti pauzę – atkreipkite dėmesį, nes tai požymis, kad darote kažką priverstinai, net jei pradėjote savanoriškai.
Asmeninė erdvė
Mūsų asmeninė erdvė plečiasi, kai esame ramybės būsenoje. Prisiminkime, kaip jaučiamės, kai po ilgo ėjimo ar darbo atsisėdame pailsėti, nurimstame. Kas vyksta su mūsų vidiniu būviu, energija, sąmone? Įsiklausykime į tą sustojimo savyje būseną, pauzę. Pastebėkime, kaip mes atsipalaiduojant savimi tarytum užpildome vis didesnę erdvę, tarytum išsiplečiame. Prisiminkime, kiek erdvės užimame tokioje būsenoje namie, sodyboje, miškelyje, pievoje, pajūryje, kalnuose… Pastebėkite, kad tada ta erdvė tarytum tampa mūsų tęsiniu, mes tampame ta išsiplėtusia erdve…
Pasaulis gali turėti turėti daugybę formų, tačiau jos apribotos visiems galiojančių taisyklių. Tad ir mes galime rinktis tik vieną variantą kad ir iš labai didelės jų gausybės. Nebent pilnai pereisime į kitą būseną – pateksime į sprendimų priėmimo tašką. Kai mes darome sprendimą savo būties centre, galime ne tik matyti, jausti, suvokti visus pasirinkimo variantus, bet ir jų rezultatus. Be to, tada patenkame į savo dvasinės jėgos išsisukantį energetinį sūkurį. Čia galime patirti savo dvasinį individualumą ir tuo pačiu kolektyvinę vienybę.
Erdvės vibracijos skleidžiasi horizontalėje, o laiko vibracijos sklinda vertikalėje. Esant savo būties centre, sujungiame erdvę ir laiką savimi, savyje. Jame mums gali atsiverti ne tik praeitis, dabartis, bet ir galimi ateities variantai. Tada mes gebėsime jausti ne tik savo fizinį kūną, bet ir erdvinį energetinį lauką, sąmonę išplėsti iki begalybės. Gal tai dar nėra panirimas į amžinybę, tačiau bent jau prisilietimas, jos patyrimas. Tai veda į vidinę pusiausvyrą, apjungus savyje horizontalią būtį su vertikalia. Atveda į darną beribiškume ir amžinybėje, harmoniją.
Lina Rudaitienė
