2021-02-16 tema: visiško tikrumo būsena

L. Rudaitienė - Visiško tikrumo būsena

Mūsų, žmonių, pasaulis įprastai yra daugiau ar mažiau prognozuojamas, nuspėjamas. Meteorologai bando prognozuoti orus, ekonomistai ekonomikos augimo tendencijas, sociologai visuomenės nuomonių kitimo tikimybes ir t.t. Susidūrus su kažkuo netikėtu, nelauktu, kyla panika, pasimetimas, nepasitenkinimas, nes dar nėra aišku, kas bus, dar neatrasti paaiškinimai, dėsningumai, vadinasi, to neįmanoma kontroliuoti, prognozuoti. Tai kelia bejėgiškumo jausmą, baimę prarasti stabilumą, saugumą, galimybes.

Prisminkime, kaip tai pasireiškia gamtoje. Skruzdėlyne yra labai daug skruzdėlių, tačiau jos visos paklūsta motinėlei ir veikia pagal tam tikrą tvarką, skirtą konkrečiai skruzdėlei. Nėra taip, kad visos absoliučiai vienodai elgtųsi, kiekviena turi savo funkcijas, bet visos skruzdės veikia sistemingai, vedamos tam tikrų programų – komandų. Vadinasi, tai prognozuojamas elgesys. Lygiai taip veikia bičių spiečiaus, žuvų tunto, gyvūnų bandos ar paukščių būrio nariai. Visus juos valdo bendras tam tikras sąmonės laukas, kuriam jie priklauso.

Kai įvykiai, atitinkamai veiksmai, yra visiškai prognozuojami, juose nėra pasirinkimo laisvės. Čia veikia tam tikra tvarka, taisyklėmis paremti ritualai. Šiltas oras kyla į viršų, mėnuliui keliaujant virš žemės, kyla potvynio banga, bet koks daiktas pamėtėjus į viršų krenta žemyn – tame veikia mums pažįstami fizikiniai dėsniai. Mums tenka jiems paklūsti, nes mes remiamės tais dėsniais kaip neišvengiamybe. Net kvantinės fizikos realybėje tai galime atrasti. Kol šviesos dalelytė viena, ji gali psirinktinai veikti kaip dalelė ar kaip banga, tačiau jei dalelių daug, jų laisvė rinktis mažėja.

Gyvenimo ratas

Visas materialus pasaulis su savo reiškiniais, objektais paklūsta tam tikroms taisyklėms. Būtis sudaryta iš įvairių lygmenų, sujungtų tarpusavyje, persipynusių. Mes tarytum sukamės gyvenimo ratu, kylančiu iš apačios į viršų spirale. Tas ratas valdo visą mūsų žemiško, žmogiško gyvenimo realybę. Bet ratas gali pereiti į spiralę tik evoliucijos dėka. Tai galima schematiškai iliustruoti vertikalia aštuoniuke (begalybės ženklu), kurios apatinę, materialią, ir viršutinę, dvasinę, dalis sankirtoje jungia priežastinis taškas.

Apatiniai žmogiškos būties lygmenys susijęs su materialia realybe, paklūstančia tam tikroms taisyklėms. Tai yra prognozuojama, kone nepakeičiama mūsų pastangomis. Tuo tarpu nenuspėjama, didesnį laisvės laipsnį turinti realybė yra tos aštuoniukes viršutinėje nuo sankirtos taško dalyje. Čia jau veikia kitokie dėsniai, greičiau ne materialūs, o dvasiniai.

Tų dviejų aštuoniukės kilpų sankirtoje, priežasties – pasekmės lygmenyje, veikiant sąmoningai, žmogus įgyja galimybę ne tik laisviau rinktis, harmonizuoti savo priežastinį kūną, bet ir pažinti viršutinę, tai yra dvasinę, būties realybę. Priežastiniame lygmenyje veikiant, mes turime žymiai daugiau laisvos valios, o tai veda į dvasinės evoliucijos proveržį. Ir žinoma, leidžia iš nuspėjamos pereiti į nenuspėjamą, spontanišką kūrybinį veikimo pobūdį. Štai tada ir pradeda vykti stebuklai. Čia taisyklės keičiasi, įgyja kitą raiškos formatą, kartais net duoda priešingą rezultatą nei prognozuojamojoje realybėje.

Sprendimų priėmimo taškas

Kas yra sprendimų priėmimo būsena, nesąlygota materialių, prognozuojamų dėsnių? Tai tam tikra realybė, su kuria verta pabendrauti, pajausti, pažinti, kad išmokti joje gyventi, ja remtis. Senais laikais įvairių tradicijų žmonių genčių šamanai turėjo tą gebėjimą, nes jie atstovavo dvasinį pasaulį, kai genties vadas – materialių pasaulį. Tie du žmonės veikė kiekvienas iš kitos, materialios arba dvasinės, būties realybės polių, apjungdami materialią būtį su dvasine, materialius dėsnius su dvasiniais. Sustiprėjus mokslui, dvasinis gyvenimas, jo atstovaujami dėsniai pradėti ignoruoti, išstumti iš žmonių gyvenimo, tad ėmė dominuoti materialūs dėsniai. Natūralu, kad tokiu atveju mes gyvendami sukamės horizontaliai materialioje būtyje, tarytum voverė rate.

Mes užaugome pasaulyje, paremtame materialiais, nuspėjamais dėsniais, mes taip gyvendami jaučiamės saugiau, todėl dažniausiai ir nenorime nieko keisti. Šis pažįstamas mums pasaulis nebeturi spontaniškumo, netikėtumo, stebuklo dedamosios. O jei vyksta kažkas neplanuoto, netikėto, tai priskiriame atsitiktinumui.

Gyvename dviejų – materialaus ir dvasinio – pasaulių sandūroje, kuriuos sujungiame savimi, savyje. Mums galioja to pasaulio dėsniai, kuriame daugiau yra sutelktas mūsų sąmonės dėmesys. Deja, čia įtaką turi ir mūsų įpročio inercija, priežasties – pasekmės dėsnis, Sielos uždaviniai, dvasiniai nuopelnai, dvasinė branda, moralė, etika…

Maldos jėga

Atsidūrus savo dvasinės būties centre, viskas gali paklūsti mūsų valiai. Tačiau kaip tai padaryti? Mes žinome šiek tiek stebuklingą maldos, aukojimų, ritualų jėgą, kai kada bandome tai. Deja, tai turi mažą efektą, kadangi mes savo dėmesiu, sąmone gyvename materialioje realybėje, todėl ir mūsų malda ar ritualas paklūsta materialiems dėsniams. Mūsų prašymai, maldos neturi galimybės pasiekti Dangų, dasinę realybę. Vadinasi, stebuklui įvykti kone nėra galimybių. Nebent mumyse gims tikras tikėjimas tuo, ką darome. Tokį tikėjimą kadaise turėjo tikrieji šamanai arba dvasininkai, šventieji, stebukladariai.

Kai mes su malda kreipiamės pagalbos į aukštesnius planus, mes sulaukiame savo Sielos atliepimo. Tuo metu kažkiek pakylame iš įprastinės materialios būties. Bet malda turi būti lydima tikėjimo bei pakilti bent jau iki priežastinio lygmens, kuriame mes labiau veikiame iš savo būties centro. Tada mūsų mintis susiderina su Sielos palaikymu, dvasinėmis galimybėmis. Žinoma, viskas filtruojasi per priežasties – pasekmės arba karmos lygmenį, todėl deja, vis tiek ne viskas, ko prašysime maldoje, realizuosis. Ne viskam jau mumyse yra pakankami nuopelnai arba mes manome, kad nesame to verti.

Jei mes įprastai remiamės materialia būtimi, mes iš tiesų tikėsime tik tuo, ką matome, liečiame, jaučiame, girdime, užuodžiame ir t.t. Mes net nepagalvojame, kad savo riboto proto dėmesiu įsitvirtinę tokioje realybėje, užveriame sau galimybę pažinti kitus pasaulius, būti ir veikti juose. Mums atrodo, kad tik tai, kas materialu, yra realu, nekintama, nepakeičiama, vadinasi, ir neišvengiama. Koks fatališkumas! Kad tai pakeisti, reikia keisti savo pasaulėjautos atskaitos tašką. Vertėtų prisiminti, kad maldoje mes kuriame sau priimtiną realybę, kokios siekiame, kokios prašome. Kas svarbu, kad besimeldžiant dalele savo sąmonės dėmesio persikeliame į tą įsivaizduojamą realybę. Tačiau iš esmės mes tą realybę kuriame.

Visiško tikrumo būsena

Abejonės elementas dalyvauja visada, bet jei esame tyrame nuoširdume ir tikėjime, tai įgauna didžiulę realizacijos jėgą. Patandžali, vienas iš žymių senovės indų dvasinių mokytojų, teigė, kad tai buvimas „visiškame teisingume – tikrume“ (satya). Tokiame būvyje esančio žmogaus žodžiai visada pasirodo esą teisingi. Nes jis ne apibūdina regimą pasaulį, o jį kuria. Ne būtinai jo įsivaizdavimas teisingai atvaizduoja pasaulį, tačiau jei žmogus yra tiesoje, jo žodžiai prisipildo aukščiausių dvasinių vibracijų realizacijos jėga. Absoliutus tikėjimas savimi yra svarbi savojo pasaulio keitimo sėkmės sąlyga.

Tačiau žodžiai turi būti nukreipti į tą, kam skirti, kas turi išgirsti. Tai dvasinei tiesos kibirkščiai, kuri valdo procesus, kurie iki šiol mums atrodė atsitiktiniais. Ir norėdami tokiu būdu kreiptis, turime visiškai tikėti to, į kurį kreipiamės, tikrumu, realumu – kitaip mūsų žodžiai bus melas. Tai yra, jei mes kalbamės su vėju – turime žinoti, kad yra jėga, kuri jį valdo. Jei bendraujame su vandeniu, dvasiniais planais, savo dvasine prigimtimi arba dvasiniu mokytoju, turime absoliučiai tuo neabejoti, tikėti, žinoti, kad tai egzistuoja, yra realu. Todėl žmogus, niekada nepatyręs dvasinio atliepimo, gana argumentuotai tuo netiki. Ir – paradoksas – jis yra didesnėje tiesoje nei tas, kuris bando kažkuo tikėti, nors negavo jokių to įrodymų, pagrindimo, nepatyrė, nematė to.

Visiško tikrumo paslaptis – kai mūsų mintys, žodžiai, veiksmai pripildyti priežastinio lygio vibracijos, kai prisiimame sąmoningą atsakomybę už save. Viskas priklauso nuo mūsų nuoširdumo ir tikslumo, nuo žinojimo to, ko siekiame, aiškumo. Ir, žinoma, nuo tikėjimo savimi, tuo, ką darome, teisingumo, prasmingumo.

Lina Rudaitienė