Prisiminkime savo mąstymo procesą, kaip prote randasi mintis, vystosi, kaip tęsiasi galvojimas apie kažką. Žinia, tai yra tam tikras procesas, kuris turi savo trukmę. Dar gerokai ilgiau užtrunka tą mintį išsakyti žodžiais. Kartais net būna, kad nerandame tinkamų žodžių, formuluočių tai minčiai išreikšti. Mokslas bando apibūdinti mąstymo procesą, teigdamas, kad neuronų kanalais perduodami nerviniai impulsai. Tačiau tie impulsai juda gana lėtai – nuo kelių centimetrų iki šimto metrų per sekundę greičiu. Jei tokiu greičiu judėtų kiekvienas mūsų minties žodis, mūsų mąstymo procesai būtų labai lėti. Dar lėčiau būtų tai išreiškiama žodžiais.
Galime minties judėjimą palyginti su elektros judėjimu elektros laidais. Elektronai jais juda taip pat gana lėtai, kelių milimetrų per sekundę greičiu, tačiau tik atsiradus elektros impulsui, susiformuoja elektromagnetinis laukas, kuris šviesos greičiu apima visą elektros laido ilgį, todėl ir elektra prateka per visą laidą kone akimirksniu.
O jei prisiminti, kaip mūsų prote staiga kyla kažkokia idėja? Jos visumą mes suvokiame vienu ypu, visą bendrą idėjos vaizdą mintyse matome iš karto. Tik po to mes turime įdėti pastangų, kad tą idėją „apipavidalinti“ – išreikšti žodžiais, jei norime ją kam nors papasakoti arba aprašyti. Tai galioja, žinoma, ne tik idėjai, bet ir įspūdžiui, patirčiai arba kažkokiems planams perteikti. Iš to galime spręsti, kad žmogaus mąstymo procese dalyvauja dvasinė jėga, išjudinanti mūsų sąmonę, kurios aktyvavimosi proceso rezultatas – minčių formavimasis.
Kviečiu panagrinėti savyje vykstančius procesus, suprasti juos ir juose veikti dar efektyviau. Pavyzdžiui, galbūt galima žodžius atskirti nuo kilusios minties prasmės, prasminio turinio tėkmės? Leisti sau laisvai būti toje tėkmėje… Tai įmanoma, jei mes galime mąstyti ne linijiniu būdu, žodis po žodžio, frazė po frazės, o momentaliai, aprėpiant visumą.
Kai, susitikus su seniai matytu draugu, jis paklausia, kaip mums sekasi, mes akimoju prisimename – apžvelgiame savo dabartinį gyvenimą, tai yra, iš karto turime visą vaizdą mintyse. Po to pasirinktinai pradedame pasakoti tam tikras detales. Kai grįžtame iš kokios nors gražios kelionės ir su draugais bandome tuo pasidalinti, papasakoti – pirmiausiai mūsų galvoje susiformuoja bendras vaizdas, dažnai labai asmeniniais įspūdžiais paremtas, o jau bepasakojant jis apipavidalinamas vaizdiniais, epitetais, palyginimais…
Esmė tame, kad tie įspūdžiai ar idėja jau yra mumyse kaip tam tikra vibracija, visiškai nesusijusi su žodžių, frazių tęstinumu. Ji yra mumyse „čia ir dabar“. Tik bandant apie tai kalbėti, tai tampa griozdišku, ištęstu laike minčiaformiu. Iš viso to seka vienas svarbus pastebėjimas – mes galime galvoti be žodžių, ir tada tai vyksta labai greitai. Mes galime apsijungti su mąstymo procesu, tapti juo, kaip „žodis tapo kūnu“. Tai galime palyginti su šviesos gebėjimu būti elementarios dalelytės arba bangos savybę. Tad kai mes mąstymo procesuose pereiname į banginę būseną, mūsų mąstymas, suvokimas įgyja šviesos pagreitį.
Nuo žodžių prie vaizdinių
Kiekvienam iš mūsų išgirdus frazę „šviečia saulė“, mumyse iš karto rasis tam tikras pojūtis, sudarytas iš visos eilės mūsų patirčių, kai matėme šviečiančią saulę, jautėme ją, buvome tame. Mes tai patyrėme, todėl turime atmintyje ne tik žodinį reiškinio apibūdinimą, bet ir jutiminį. Todėl net pašalinus iš minėtos frazės vieną arba kitą žodį, mes vis tiek lengvai galėsime tai įsivaizduoti. Pabandykime pabūti su vienu, kitu, trečiu teiginiais: „šviečia saulė“, „šviečia…“, „… saulė“. Ir pabandykite atgaivinti, patirti savyje tą idėją, vaizdinį be žodžių – „… …“…
Galima išmokti galvoti be žodžių, esant ramiam protui, aiškioje sąmonėje. Mes labiau įpratę, išmokyti verbalinio mąstymo, kuris remiasi žodžių srautu, susiejant tai su apmąstymo tema. Tačiau mes gebame mąstyti ir vaizdiniais, kai apsieinama be žodžių. Šis mąstymo būdas, kai jis išvystytas, veda link abstraktesnių – sąmonės – procesų, visuminio suvokimo. Tai naudojant, galime netgi užduoti klausimus ir sulaukti atsakymų. Pradžioje tai užtrunka, bet laikui bėgant, įgudus, simboliškai tariant, tarp nesamų žodžių nebelieka tarpų, pauzių, todėl suvokimu paremtas mąstymas tampa greitas. Bet svarbi ir kitkas – toks mąstymas yra žymiai rezultatyvesnis, tarytum apeinantis, eliminuojantis iš kelio visas mentalines kliūtis.
Individas ir kolektyvinis sociumas
Taip bent jau turėtų būti. Tačiau problema tame, kad mes nevaldome absoliučiąja prasme ne tik visko, kas vyksta su mumis, bet netgi savo minčių. Prisiminkime, kaip dažnai mums būna sunku ilgiau sutelkus dėmesį išbūti kažkokioje mintyje. Sunku atsiriboti nuo įkyrių minčių, kartais blaškančių, netgi aiškiai svetimų minčių, idėjų, įkyriai skambančių galvoje. Kaip dažnai kažką nusprendus, po kurio laiko to nebedarome, net nepriėmus kito sprendimo? Arba su žmogumi kalbant, kaip dažnai mūsų minčių tėkmė nukrypsta visai kitur, neplanuota linkme?
Taip yra dėl to, kad mes esame kolektyvinio sociumo dalis. Turime gebėjimą formuoti individualius mąstymo procesus, bet taip pat gebame ir kolektyviai mąstyti. Ar dažnai tai su mumis vyksta, ar pastebime, atpažįstame tai?
Kaip mes turime savo individualų gyvenimą su tam tikromis taisyklėmis, lygiai taip visi gyvename ir bendrą kolektyvinį gyvenimą, kartais jau su kiek kitokiomis taisyklėmis. Visa tai paremta tam tikrais dėsniais (fizikiniai, socialiniai, energetiniai, priežasties – pasekmės, dvasiniai…), bet individualiai jie pasireiškia kiekvienam iš mūsų šiek tiek skirtingai. Bendra kolektyvinė realybė yra palaikoma kolektyvinės sąmonės ir tame dalyvauja ne tik žmonės, bet ir žmonijos, Žemės, Saulės sąmonė. Mums tik reikia priimti tai, kuo su mumis dalinasi globalios sistemos, gyventi pagal bendrąsias taisykles, remtis jų dėsniais.
Sociume mus veikia ir kolektyvinė sąmonė, bandanti mus įtraukti į save. Pirminiame mūsų žmogiškos evoliucijos etape tai reikalinga. Vėliau tai gali jau trukdyti mums stipriau evoliucionuoti, nes supanti sociumo sąmonė sieka išlaikyti savo „status quo“. Be to, dalį savo energijos mes atiduodame bendros tvarkos palaikymui, tęsimui. Kaip tai pasireiškia? Mes nuolat turime dėti pastangas prisitaikyti prie kitų, mus supančių, žmonių, elgtis ne visada kaip norėtųsi, o „kaip reikia“, kaip priimta ir panašiai. Kaip dažnai tame jaučiame prievartą, reikalavimą išsižadėti savo natūralios, įprastos sau raiškos ir elgtis „kaip visi“? Tai iš mūsų atima dalį gyvybinės energijos.
Kaip tai pasireiškia? Mes elgiamės kaip visi – jei tam tikroje situacijoje visi pyksta, turėtume pykti ir mes, jei visi dažniausiai bijo, turėtume bijoti ir mes, jei paklūsta, turėtume paklūsti ir mes. Jei mus kas nors puola, mes elgiamės analogiškai, puolame arba, geriausiu atveju, ginamės. Tai yra, mes tarsi einame mažiausio pasipriešinimo keliu, „tekame pasroviui su bendrosiomis tendencijomis“. Betgi neprivalome taip elgtis!
Jei ko nors netekome arba kas nors su mumis pasielgė neteisingai, mes gailime savęs, piktinamės, ir dėl to dar daugiau savo energijos prarandame. Tas pats vyksta, kai padarome klaidą. Tuo metu mūsų energija teka į tą reiškinį, objektą, visuomenės dalį arba žmogų, kuris susijęs su mums skausmingu, nemaloniu įvykiu, patirtimi. Kai pradedame suvokti, kaip veikia šis mechanizmas, galime pradėti bandyti vaduotis, pradžioje bent po truputį keičiant savo reagavimo pobūdį, valdant jį. Reaguoti kitaip nei įprasta, kitaip nei reaguoja kiti žmonės.
Sociumo laukas padeda mums, saugo mus, o mes palaikome jį. Ir visi sėkmingai, draugiškai, dažniausiai nesąmoningai, priklausome nuo jo. Kuo žmogus sąmoningesnis, tuo labiau siekia asmeninės laisvės. Natūralu, kad jis ilgainiui ima priešintis „minios, bandos sąmonei“. Tai nereiškia, kad jis nebeturi dalintis su aplinka savo energija, greičiau atvirkščiai – altruizmui stiprėjant žmogus ima sąmoningai bendrauti su sociumu, bet tuomet energetiniai mainai jau visai kitokie.
Nuo „reikia” link „įdomu”
Kad pasielgti nestandartiškai, ne „kaip visada“, ne „kaip visi”, reikia papildomos, perteklinės energijos. Mes galime jos sukaupti įvairiais būdais: joga, sąmoningu kvėpavimu, karmine korekcija, meditacija, malonia sau kūrybine veikla, dvasine saviugda, kt. Pasaulis pasiruošęs palaikyti prasmingą, teisingą, didžiajai visumai vertingą procesą. Visgi sunkiausia įveikti save, savyje įsišaknijusius įpročius, inerciją. Kitas dalykas, kad kai atsiduriame situacijoje, kurioje REIKIA kažką daryti, tai skamba kaip prievarta. Ir mes dažnai nesąmoningai tam priešinamės. Arba tada tokiam „reikia“ tenka išeikvoti žymiai daugiau energijos nei paprastai. Juk tada mes remiamės savo valia, prisiversdami tai daryti.
Tačiau galėtume savo valią visai kitaip panaudoti. Ne išorėn nukreipti savo valią ir ją remiantis kažko siekti, o nukreipti ją vidun. Nukreipus savo dėmesį į save, pašalinti vidinį pasipriešinimą bei pastangą, rasti būdą ir pereiti iš režimo REIKIA į būseną ĮDOMU. Prisiminkime įkvėpimo būseną, kurios poveikyje bet ką darome visiškai kitaip. Mokykimės savo dėmesio sutelkimą perkelti iš „reikia“ į „įdomu“. Tai daroma, keičiant požiūrį, tarsi pažvelgiant į bet kurią situaciją kitu būdu, per susidomėjimo, įkvėpimo būseną. Reikia atrasti, kas tame gali būti įdomaus, savo asmeninį interesą.
Kuo laisviau veikiame, jaučiamės įkvėpti, tuo daugiau mumyse prabunda asmeninės jėgos. Mūsų asmeninė valia priešinasi išorinei valiai, kurią nesąmoningai laikome prievartine. Todėl kai reikia kažką daryti, geriausia yra šiek tiek išlaukti, nieko nedaryti, kad ta vidinės ir išorinės valių kova nurimtų, ir tik tada pradėti veikti. Nes tada jau bus išnykęs vidinis disonansas, vidinė kova, bus atrastas įdomumas. Vidinė valios dalis, kuri priešinosi išorinei, susijungs su išorine, ir mumyse rasis žymiai daugiau jėgų bet kam nuveikti.
Lina Rudaitienė