2020-11-18 tema: žmogaus tikslai belaikėje dabartyje

L. Rudaitienė - Žmogaus tikslai belaikėje dabartyje
Žmogaus tikslai belaikėje dabartyje

Kai mes išsikeliame kokį nors tikslą, imame jo siekti arba patiriame, sužinome kažką svarbaus, išskirtinio, mes keičiamės. Jei siekiame esminių, dvasinių tikslų, tai mus keičia žymiai greičiau, giliau. Todėl verta dažniau peržiūrėti savo tikslus, koreguoti juos, atsirenkant tai, kas svarbiausia. Tad jei gyvenimo kelias paremtas tokiu tikslu, jį realizuojant mūsų viduje formuojasi naujas būvis. Ir tada žmogaus gyvenimas įgyja kitą prasmingumą, nes dėmesys yra ne išorėje, o viduje, kur vyksta kažkas nuostabaus. Tai be galo įdomu – vidinis prabudimas, kuris žavi, įkvepia, įtraukia.

Kyla klausimas – kam iš viso kur nors judėti, jei galime iš karto susijungti su Absoliutu, Amžinybe, pasiekti pilnatvę? Juk galėtume ištirpti amžinosios dvasios okeane atsisakius savosios individualybės? O galima išsaugoti savo individualybę, vystyti ją iki pilnos dvasinės realizacijos ir patiems tapti dvasiniu vandeynu. Viskas priklauso nuo mūsų sprendimų, tiek sąmoningų, tiek nesąmoningų. Kol mes priklausome nuo karmos, nuo priežasties – pasekmės dėsnio, tol nesame visiškai laisvi rinktis, veikti, kažko siekti. Priežasties – pasekmės dėsnis susijęs su laiku – praeitimi, dabartimi, ateitimi.

Laiko tėkmė sudaryta iš įvairių laiko atkarpų, trumpiausia ir svarbiausia mums – „čia ir dabar“. Deja, ją pasiekti, ilgiau joje išbūti, joje įsitvirtinti, tęsti būti yra sunkiausia. Kaip galėtume vis mažiau priklausyti nuo laiko? Prigimtinio, sąmoningo kvėpavimo pagalba mokomės paleisti praeities skaudulius, sukauptus per ilgą laiką, kad kuo mažiau nuo to priklausyti. Mokomės susigrąžinti savo sąmonės dėmesį iš praeities į dabartį. Mokomės vaduotis nuo ateities neprognozuojamų dalykų, įvykių baimės, nuo ribojančių lūkesčių, išankstinių nuostatų, vertinimų. Žinoma, tame labai pagelbėja spontaniškas intuityvumas, kūrybiškumas. Taip pat padeda ryšio su Siela stiprinimas, dvasinių dėsnių pažinimas, dvasinės būties patyrimas.

Dabarties akimirka

Mums reikia pakeisti bendravimo su pasauliu pobūdį. Esame disonanse su laiku, kurio poveikyje dabar esame pasaulyje, gyvename. Jei mes visiškai pasinersime į bet kokį veiksmą, kurį darome dabar, į emociją, kurią šiuo metu patiriame, į mintis, kurias dabar galvojame, rezonansas bus atkurtas. Tai leis tęsti būti „čia ir dabar“ atstatant ryšį su dvasine būtimi ir tęsiant būti jame. Svarbiausia – rasti būdą pasinerti į dabartį, kad pamiršti praeitį ir ateitį, visiškai susijungti su laiko tėkme, pilnai įsitvirtinti dabartyje.

Išbandykime dar vieną santykio su laiku kaip reiškiniu transformavimo būdą. Kai mes einame, įsivaizduokime, kad kiekvienas mūsų žingsnis yra viena tokia nedidelė laiko atkarpa. Pradedant žingsnį, prieš tai buvo ankstesnis žingsnis, susijęs su praeitimi, o tęsiant pradėtą žingsnį, judame į ateitį. Taigi, turime praeitis – dabartis – ateitis laiko tąsą. Kiekvienas mūsų veiksmas, vedantis į tikslą, yra tokioje laiko atkarpoje, kai veiksmą pradedame, tęsiame, baigiame. Tai gali trukti akimirksnį, sekundę, įkvėpimą – iškvėpimą, minutę, dieną, mėnesį, metus…

Galėtume tą vieną laiko atkarpą ištęsti per visą savo gyvenimą. Žinant, kad gimėme su tam tikru mūsų Sielos tikslu, savo gyvenimą paverčiame vienu žingsniu į tikslo pasiekimą. Gimdami pradedame žingsnį, gyvendami tęsiame, mirdami baigiame. Ir galime siekti visą savo dabartinį gyvenimą, nuo gimimo ir dabarties, paversti nulatiniu „čia ir dabar“. Kai veikiame iš nuolatinės „dabarties“, mes galime keisti savo praeitį, pasirinkti ateitį. Tada mes galime valdyti ne tik savo konkrečius veiksmus, bet judėjimo kryptį. Tai įmanoma, jei dalis mūsų sąmonės dėmesio yra dvasinėje prigimtyje. Pasiekti ją galime per savo būties centrą, palaikant dvasinį vientisumą.

Tikslo siekis dabartyje

Tai labai savotiškas besitęsiančio buvimo – dalyvavimo jausmas. Tarsi mus įtrauktų nematoma srovė, kuri teka per mus ir per visą tikrovę, pavaldi savo ritmui. Pirma mūsų žvilgsnis, o paskui ir judesiai tampa iš tiesų spontaniški. Ir nebereikia kažkaip reguliuoti kūno judesių, mes tiesiog „plaukiame“ per realybę, tekėdami nematomo srauto vingiais. Iš pradžių pakanka „pasinerti“ bent penkioms, dešimčiai minučių – tada bus lengviau išmokti vis ilgiau likti tokioje būsenoje. Ir jei išmoksime jame praleisti daugiau nei pusę savo sąmoningo laiko, dvasinio buvimo dabartyje procesai įsivyraus ir pradės vykti patys, mums teliks tai nuolat palaikyti, tęsti…

Žmogaus kūnas kaip mikrokosmosas atspindi makrokosmosą, nuo žemiausių iki aukščiausių lygių. Kad savo sąmonės dėmesiu įsitvirtinti dvasioje, reikia bent kažkiek kartų apskritai prisiliesti prie dvasinės realybės, patirti ją sąmoningai. Tada mumyse prabunda trauka tokiai būčiai, ir mes galime imti siekti vis ilgiau joje tęsti būti. Štai dėl ko svarbus mūsų sąmoningas stebėtojas – sąmonė, gebanti keliauti ir patirti, įsisąmoninti įvairius būties modelius. Štai tada plečiasi mūsų pasirinkimo galimybės, įsivyrauja sąmoningumas, dvasinis individualumas, atsiveria naujos savęs pažinimo, kūrybos erdvės!

Lina Rudaitienė