Žmogaus energija, ne lyginant su kitais, o asmeninė, atsinešta gimstant kiekvieno kitokia, reiškiasi kitaip. Ji atspindi mūsų dalyvavimo gyvenime intensyvumą ir gilumą. Kad efektyviai veikti asmeniniame gyvenime, savo energiją reikia transformuoti į jėgą. Kitaip energija iššvaistoma begalinėmis negatyviomis mintimis, emocijomis, jauduliu, rūpesčiu ir kitomis reakcijomis… Vertėtų kuo dažniau stebėti save kasdienybėje ir siekti valdyti save.
Mokslo nustatyta, kad fiziškai nieko nedarantis žmogus apie 20 procentų energijos išeikvoja mąstymo procesams. Protą nuraminti sunku, lengviau – kalbėjimą, judesius. Pvz., sumažinus žodžių kiekį kalbant su žmonėmis, susitaupo mūsų vidinė energija. Įvairios jogos praktikos skirtos tam, kad sukaupti daugiau savyje energijos, tačiau neharmoningais veiksmais lengvai ją iššvaistome. Proto šurmulį galima nuraminti, sutelkiant dėmesį į paprastą mantrą, kuri neša savimi tam tikrą vibraciją. Pvz., „viskas gerai“, „džiaugiuosi tuo, ką turiu”, „myliu gyvenimą”, „dėkoju už visa“…
Kad mus aplankytų dvasinė patirtis, reikia save tam paruošti, būti tam tikroje vidinėje jėgoje – vibracijoje. Mūsų vidinė jėga yra viena iš sąlygų tam įvykti. Matantys įvairias vizijas, pvz., dvasines, būna prisiderinę prie kitokios nei aplinkiniai vibracijos. Įvairūs dvasiniai regėjimai, patyrimai aplanko, kai žmonės meldžiasi, kai jie prisiderinę prie matomos realybės vibracijų. Bet tai visai ne būtinai susiję su dvasinėmis praktikomis.
Mes galime kurti pasaulius, na bent jau savo pasaulį. Kas trukdo? Susitapatinimas su kolektyvine, visų mūsų kartu kuriama, realybe, kurioje gyvename nuo gimimo, su kolektyvinėmis taisyklėmis. Įprastas pasaulio vaizdas – tai mes kartu kuriame, palaikome stabiliu tą vaizdą ir tam eikvojame kiekvienas savo asmeninę energiją. Mums tas matymo bendrumas suteikia saugumo jausmą. Būtent todėl nestandartiniai dalykai pamatomi, patiriami dažniausiai ten, kur visai nėra žmonių, gamtoje. Tačiau ir atokesnėse vietose mes susiję su kolektyviniu žmonių pasaulio vaizdiniu, iš jo ištrūkti, nuo nepriklausyti trukdo maža mūsų asmeninė jėga.
Kai žmogus užsiima saviugda, įvairiomis dvasinėmis praktikomis, pvz., vienuolynuose, jo vibracija kinta, kyla, bet tik kol jis lieka užsidaręs, atsiskyręs. Kai tik jis išeina į miestą, susitinka su pasauliečiais, jo vibracija prisiderina prie aplinkinės. Kiek žmoguje turi būti daug asmeninės jėgos, kad jis sociume neprarastų savo energijos, išliktų savo vibracijose? Todėl būtina tyrinėti, pažinti savo būties audinį, gebėti skirti jį nuo bendrojo, supančių žmonių kolektyvinio būties audinio.
Palyginkime – kai esame pievoje, jaučiame tam tikras vibracijas, prisideriname prie jų, kai esame prie jūros, kalnuose, miške – taip pat. Sąmoningai ar ne, bet prisideriname, nors tai skirtingos vibracijos, o prisiderindami galime prarasti dalį savo energijos arba jos gauti. Gamtoje, harmoningoje aplinkoje būnant mes prisipildome energija iš supančios aplinkos. Tik būdami savo būties centre, mes galėtume neprarasti energijos. Galėtume, tačiau ir ten įsitvirtinę, prarandame, jei esame ne vientisi, neturintys ryšio su savo siela ir dvasine prigimtimi.
Ryšis su savo dvasine prigimtimi atneša laisvę. Kuo tai svarbu? Nors sąmoningas žmogus žino apie jam Dievo duotą laisvą valią rinktis, bet puikiai suvokia ir tai, kad iš tiesų mes nesame laisvi rinktis. Mes materialioje būtyje apriboti žinojime, todėl mūsų pasirinkimai nėra visiškai laisvi – jie remiasi mums primestais sąlygotumais, praeitimi, sociumo taisyklėmis.
Grįžkime prie chaoso mintyse. Pabandykime įsižiūrėti į savo mintis, kad ir kokios jos būtų, ir pasirinkti vieną mintį, labiausiai mus sudominusią. Ir tada ją mintyti, išskleisti, o kadangi jai skyrėme savo dėmesį, ji gavo daugiau mūsų energijos. Kitas variantas – suteikti tai minčiai savo vidinę jėgą, o tada leisti minčiai pačiai rutuliotis savo prote. Žinoma, išmintingiau būtų rinktis ne negatyvią, o pozityvią mintį.
Galime turėti kasdieninę vidinę praktiką. Nukeliaukime savo vaizduotėje į žalią, žydinčią pievą ir esant joje kvėpuokime supančiu grožiu, prisiderinant prie jos vibraciją. Pastebėkime, kaip keičiasi mūsų vidinė būsena. Kitą kartą galbūt patrauks nukeliauti prie jūros, įsiklasyti į jos raminantį monotonišką bangavimą, įsižiūrėti į saulės atspindžius vandenyje, pažarstyti rieškučiomis šiltą smėlį. Taip pat galime aplankyti kalnus, mišką ar žiedais pasidabinusį sodą. Kurkime savo vidinį pasaulį, spalvinkime įvairiais atspalviais, papuoškime maloniais aromatais, harmoninga melodija.
Lina Rudaitienė