Žmogus turi tam tikrą jėgą, ją naudoja savo reikmėms, dalį energijos atiduoda sociumui, aplinkiniam pasauliui. Mūsų žodžiai galėtų turėti jėgą, bet neturi. Jėgą turi tikėjimas. Realizuojasi būtent tai, kuo tikime, pasiekiame kažką, jei tikime, kad galime tai padaryti. Žmonės bėga par žarijas ir neapdega, jogai naudojasi Tumo vidinės ugnies energija ir minusinėje temeratūroje sušildo kūną, išdžiovina ant savęs esančius šlapius marškinius… Tų stebuklingų įvykių nuolat nutinka.
Anksčiau stebuklingas pasaulis buvo susijęs su žmogaus įprasta būtimi, jie vienas kitą papildė. Bet atsiradus religijoms, jos stebuklingą, arba dvasinį, pasaulį atitolino, atskyrė nuo žmonių, įtikino, kad šie pasauliai priešingi, nors anksčiau jie buvo tiesiogiai susiję. Tame atskyrime labai prisidėjo racionalusis mokslas. Juk religijos, mokslas remiasi taisyklėmis, tam tikra tvarka, o dvasinis – stebuklingas pasaulis veikia ne pagal materijos taisykles.
Netikėtumo energija dažnai iššaukia susidomėjimą, o tai budina mūsu jėgą. Netikėtumų realybė kupina stebuklų, kurie vyksta, jei jais tikime. Deja, kai esame tarp žmonių, kurie kažkuo netiki, mums taip pat sunku patikėti. Todėl būtina mokytis atskirti save nuo sociumo, kolektyvinės inertiškos visumos.
Prisiminkime kvantinės mechanikos aprašytą energijos savybę būti dalelyte arba banga. Kai tik atsiranda stebėtojas, energija iš bangos virsta dalelyte. Tai įrodo, kad mes iš tiesų galime keisti pasaulį, jei tikime tuo, ką darome. Stebėtojo jėga – TIKĖJIMAS. Svarbiausia prisiminti, kad mes turime laisvę rinktis. Tikėjimo jėga mums leidžia būti tarp įvairių variantų, matyti gaimybę realizuoti bet kurį iš jų, ir apsisprendus pasirinkti.
Kai mes susitapatinę su ta realybe, kurioje gyvename – renkamės pagal toje realybėje veikiančias taisykles. Kai mes nebesitapatiname su ta realybe, galime rinktis kitaip, kurti savąją. Tada tikėjimas tampa pagrindine varomąja jėga. Tačiau kalba ne apie tikėjimą Dievu, kažkuo kitkuo, o apie tikėjimą savimi. Jei mes sugebame absoliučiai tikėti tuo, ką sakome – tai realizuojasi. Tai tampa mus supančio pasaulio audinio dalimi.
Problema tame, kad mes neturime pakankamos tikėjimo jėgos. Kodėl neturime? Nes savo jėgą eikvojame mus supančio pasaulio stabilumui palaikyti. Mes manome, kad taip reikia dėl stabilumo, taip bus visiems geriau, saugiau, tai teisinga…
Kai mes tikime tuo, ką matome, tikėjimo pastūmėta energija keliauja per Anachata čakrą, iš kurios nukreipiama į to pasaulio vaizdinio, kurį matome, palaikymą. Bet kuris pasaulio, reiškinio vaizdinys – tai erdvinė struktūra, o žodis – banginė. Jos tarpusavyje susiję. Kai mes įsivaizduojame abstraktų daiktą, vienaip atliepia, kai konkretų, jis palaikomas mūsų tikėjimo lašeliu, o tai suteikia tikrumo tam vaizdiniui.
Yra individualus stebėtojas, kiekvienas iš mūsų, ir kolektyvinis stebėtojas – mes kartu. Kolektyvinis stebėtojas turi savo jėgą, kuri mus veikia, įtraukinėja būti kartu. Kokios nors įdėjos įkvėptas žmogus gali ir kolektyvą įtikinti, bet jei jis tuo netiki, neįtikins.
Kūrybinis procesas – reikia įsivaizduoti, pamatyti, pajausti realybę, kokią renkamės, kokios norėtume. Tada reikia pakviesti į pagalbą tikėjimo jėgą, kad tai realizuoti. Akivaizdu, lengviau pasiekti tai, ko nori visi, nes tas siekis gaus palaikymą iš visų, tuo tikinčių. Jei norime siekti kažko ypatingo, reikia atsiriboti nuo kolektyvinio stebėtojo. Tada reikia susigrąžinti sau stebėtojo jėgą, tikėjimo galią.
Verta pabandyti pakylėti savo sąmonę iki Šunjatos – tuštumos lygio. Tada mums atsiveria bendras pasaulio, būties vaizdas, plačiausia perspektyva, pasirinkimo laisvė. Tuomet galime atskirti vaizdinį nuo žodžio, transformuoti ir vėl sujungti su tikėjimu į tokį darinį, kokio norime. Ir mintis taps tuštumos dalimi, kurią perleidus per savo būties centrą – širdies čakrą Anachatą, įausime į bendrą pasaulio mozaiką, taip pakeisdami pasaulį.
Technika
Gerklės čakra, Visuddha, – tai pasaulio aprašymo, apibūdinimo sritis. Prisminkime, ko siekiame, linkime sau, ko mums labiausia šiuo metu reikia. Sukurkime to vaizdinį ir žodį, apibūdinantį tai, pvz., sveikata ar sėkmė. Patalpinkime savo vaizdinį kairėje kaklo apačios dalyje, o dešinėje tai, ko siekiame – sveikatos,sėkmės. Sujunkime vaizdinį ir žodį gerlės apačios centre į vieną. Tai pradės vibruoti, iki visiškai susijungs. Tame skambės noras, troškimas (nors gali ir nepavykti jį suprasti).
Kurį laiką būkite, palaikykite tai. Po to tas virpantis darinys ims leistis žemyn, link Anachatos, centrinės čakros, jūsų būties centro, kažkiek jame pabus ir pereis per jį. Leisis žemyn, link mūsų pasaulio atvaizdo, pilvo viršaus, trečios čakros, Manipūros, kur sustos. Mūsų noras (sveikata, sėkmė ar kita) pradedamas įgyvendinti.
Lina Rudaitienė
