Mes gyvename erdvėje ir laike. Judėjimas erdve leidžia patirti laiką. Žmogus savo įprastame gyvenime yra įpratęs judėti iš praeities per dabartį į ateitį. Taip pat mes mokame keliauti į praeitį prisiminimuose, kuomet įvykiai atmintyje atvaizduojami nuo jų pradžios iki pabaigos. Tačiau mes galėtume tą patį prisiminimą „prasukti” nuo pabaigos į pradžią. Juk sapnuose įvykiai rutuliojasi laike atgal, o po to protas „apverčia” įvykių seką. Panašiai vyksta su rega – akių tinklainėje apverstas vaizdas prote vėl sugrąžinamas į įprastą. Tai nėra mums visai nauja – judėti nuo pabaigos į pradžią.
Laike mes galime judėti pirmyn, atgal, galime ir pagreitinti – sulėtinti judėjimą, sustoti. Kada, kaip tai nutinka? Iš tiesų tai laikas nesustoja, o pulsuoja tam tikroje vibracijoje, o tam tikroje būsenoje mes imame judėti kartu su laiku ir tada atrodo, kad jis sustojo. Tai pilno buvimo „čia ir dabar”, savo būties centre, požymis.
Patiriame įvairius dalykus, tačiau kritiniuose, skausminguose įvykiuose „užstringa” dalis dėmesio ir tai tolina mus nuo dabarties. Dėl to negalime remtis visa savo gyvenimo gyvybine energija. Kad susigrąžinti dėmesį ir energiją, naudojame sąmoningą kvėpavimą, savistabą, koncentraciją, kitus būdus. Galime pabandyti sugrąžinti bent dalį energijos panaudodami „reversą” – prisiminti kažkokį praeities skausmingą įvykį, peržvelgiant jį ne tik nuo pradžios iki pabaigos, bet ir priešingai – nuo galo iki pradžios. Tai padeda pažvelgti į savo patirtį priežasties – pasekmės dėsnio rėmuose, palaipsniui nuo pasekmės tapti visko, kas su mumis vyksta, priežastimi.
Gyvenimo audinio raštas formuojamas ne tik mūsų veiksmų, bet netgi emocijų, minčių. Jei apie ką nors galvojome, nors to ir nedarėme, tai vistiek lieka mūsų atminties įrašuose. Nesvarbu, gera ar bloga buvo mintis, emocija, veiksmas, patenkinti buvome savimi ar nepatenkinti – tai kuria dualumą, kraštutinumus, priešybes. Todėl tai tam tikri įtampų taškai, trukdantys būti vidinėje harmonijoje, vientisume.
Pagalvojome, bet nepadarėme, kaltiname save dėl to ar gailimės – tai kuria mumyse įtampas, dėl kurių praeities gniaužtuose užstringa dalis dėmesio kartu su energija. Ir tai trukdo mums nuolat būti dabartyje. Kas įdomiausia, kad tais traukos taškais tampa tiek poelgiai (emocijos, mintys), kurių gėdijamės, tiek tokie, kuriais didžiuojamės. Jei su tuo turime asmeninį santykį, mes tarsi iškrentame iš dabarties, tampame priklausomi nuo priežasties – pasekmės ryšių, kuriuose lyg laiko – erdvės voratinklyje užstringame.
Būtent tie įtampų židiniai klampina mus ir trukdo patekti į savo būties centrą. Kai skirstome viską į gėrį ir blogį, mes atsiduriame dualioje būsenoje ir prarandame vientisumą, pasirinkimo laisvę. Įsitvirtinus savo dvasiniame būties centre, aptiksime, kad iš jo į visas puses kaip spinduliai skleidžiasi daug pasirinkimo variantų. Kas gi neleidžia mums likti prigimtiniame vientisume? Tapatinimasis su aplinkinio sociumo programomis. Išorinis stebėtojas nuolatos stebi aplinką ir, kaip buvo nuo mažens mokomas, prisiderina prie išorinių taisyklių. Joms paklūsta ir mūsų vidinis stebėtojas, pamiršęs Sielos raišką. Iš čia randasi mūsų vidinis susiskaldymas.
Bandykime sujungti savo išorinį stebėtoją su vidiniu ir pakylėti iki dvasinio stebėtojo lygmens, tada siekti įsitvirtinti savo būties centre. Tame gali pagelbėti mūsų intuityvus dvasinis žinojimas, kuris remiasi ne gyvūniškais išlikimo – prisitaikymo instinktais, o dvasine prigimtimi. Reikia laiko, pastangų, kad pakeisti mumyse įsišaknijusius įpročio šablonus, todėl pats gyvenimas kartais mus apdovanoja nuostabia harmoningos būties patirtimi. Ir tai motyvuoja siekti ne vienadienių, laikinų malonumų, o esminio dvasinio vientisumo.
Lina Rudaitienė
