Mes siekiame atsikratyti skausmo. Jei negalime priimti išorinių aplinkybių, bandome priimti vidines, nuolankiai, susitaikant, ir tada ateina ramybė. Jei neišeina atsikratyti kančios jausmo, priimti jo, reikia pabandyti eiti į jį, eiti per jį kiaurai. Leisti sau išgyventi skausmą nekuriant jokių mentalinių, proto projekcijų. Juk skausmo kilimo priežastis – pasipriešinimas jam.
Kančios priėmimas – tai kelias į mirtį, bet sąmoningas. Tai nuo seno žinoma kaip „kryžiaus kelias“. Kai taip miršti, supranti, kad mirties nėra, miršta tik mūsų ego. „Kryžiaus kelio“ esmė – kai kančios dėka žmogus ateina į (situacijos, aplinkybių ir panašiai) priėmimą, tuomet protas užleidžia vietą dieviškajai būčiai.
Dabartinio momento pilnas priėmimas, žinant, kad tai, kas mums dabar nutiko, jau negali būti pakeista, nes tai jau yra, tai vyksta. Tada tam sakome „TAIP“. Jei liekame ištikimi priėmimo būsenai, tada daugiau nebekuriame negatyvo savyje, nesijaučiame kažkuo nepatenkinti ar kenčiantys. Tada gyvename nesipriešinimo – priėmimo būsenoje, palaimoje, laisvi nuo būtinybės kovoti.
Tam reikia įsisąmoninto buvimo „čia ir dabar“. Tai užkerta kelią mumyse rastis, augti, bujoti bet kokiam skausmui, kančiai. Esant „čia ir dabar“, nebėra kam ir dėl ko priešintis. Pastaruoju metu, daugėjant brandžių sielų, veriasi alternatyva „kryžiaus keliui“ – sąmoningas pasirinkimas būti „čia ir dabar“. Tuomet sąmonės dėmesys fiksuojamas dabartyje, ko dėka nebelieka laiko, praeitis bei ateitis nebetenka mums galios. Tai – kitas dvasinės realizacijos būdas, prie kurio siekėme prisiliesti, jį patirti sąmoningo kvėpavimo pagalba.
Lina Rudaitienė
