Yra fizinė, gyvybinė jėga, asmeninė jėga, Sielos, dvasinė jėga. Gyvybinė jėga veikia be mūsų priežiūros, kontrolės – ji palaiko kūno augimą, vystymąsi, darbingumą, vidaus organų darbą… Jau nuo gimimo mokėmės valdyti savo fizinę, kūno jėgą. Formuojantis asmenybei, saviugdos pagalba mokomės formuoti, kurti savo asmenybės jėgą. Taip pat mokomės bendrauti, naudotis savo Sielos jėga. Dvasinės praktikos padeda pažinti dvasinę jėgą.
Prisiminkime, kad dalis mūsų energijos naudojama bendro būties gyvybinio lauko palaikymui. Kaip gimimui gavome iš gyvybės lauko energijos, taip gyvenimo bėgyje po truputį atidavinėjame ją, dalinamės su pasauliu. Prisidėjus prie gyvybės į Žemę atėjimo, pagimdžius vaikų, mes esame „atidavę savo skolą“, bet iš inercijos ir toliau iš mūsų energija teka, nebent mes savo dėmesio pagalba tai sustabdome. Tai galima daryti sutelkus dėmesį į pilvo sritį, ties bamba, ir darant sąmoningą valingą sprendimą.
Iš mūsų į pasaulį tekanti energija naudojama pasaulio nekintamumui palaikyti, išsaugoti status-quo. Tas energijos sukurtas magnetizmas stengiasi viską išlaikyti, kaip buvo anksčiau, tarsi „įšaldyti“. Tačiau tai inertiška programa, stabdanti evoliuciją, todėl vertėtų nebesiremti ja. Tam reikia nustoti bijoti pokyčių, atsiverti jiems, netgi inicijuoti juos. Tada energija, iki šiol naudota status-quo išsaugojimui, jau priklausys mums ir galėsime ja pasiremti kažkokių savo tikslų realizavimui, įvairiapusiam augimui. Tai vyksta, atsiradusią perteklinę energiją integruojant į savo asmeninę – Sielos jėgą. Ir tai susiję su prisiimta atsakomybe.
Kai mes svajojame apie kažką, tai pasireiškia daugiau minčių, vaizduotės, tai yra, teoriniame, lygmenyje. Kai prisiimame už tai atsakomybę, pradedame to siekti ir turime papildomus energijos resursus, tos svajonės įgyja realumo pagrindą – realizacijos jėgą. Tokioje būsenoje mes pajuntame tikrąjį įkvėpimą – pakylėjimą, pripildytą tikėjimu tuo, ko siekiame, kad tai pavyks pasiekti, t.t. Palyginimui galime prisiminti – kai kažką darome iš pareigos, mes daugiau prarandame, kai iš įkvėpimo, pasipildome palaikančia mus energija.
Taigi, mums svarbu pabudinti, pažinti, suvokti, įvaldyti įkvėpimo jėgą. Tam galime naudoti „neveikimo – nedarymo“ metodą, kai nesitapatiname su tuo, ką darome, nesureikšminame, neįsitraukiame, nesisaviname to. Tada mes tarsi plaukiame gyvenimo audiniu, judame kartu su juo, nesistengiant aplenkti būties srauto tėkmės ar sulėtinti savo judėjimą joje.
1. Pirmiausia reikia mokytis viskam sakyti TAIP. Pozityvumas, visiškas atsidavimas tam, ką darome – tai padeda atstatyti ir sustiprinti ryšius su „veikimo pasauliu“. Tai ugdo mumyse realizacijos gebą. Tam, kad išmokti „neveikimo“, reikia suvokti ir įvaldyti sėkmingo veikimo principus.
2. Antra – pabandykime viskam sakyti NE tada, kai to reikia, pvz., kantriai išlaukiant, ramiai ir pagarbiai apginant savo nuomonę, interesus, atsisakant nereikšmingų, neaktualių dalykų, o darant tai, kas mums svarbu. Jei nesistengti kontroliuoti įvykių tėkmę, o išlikti neveikime – stebėjime, įvykiai savaime teisingai, taip kaip reikia, rutuliosis.
3. Pajauskime savo gyvenimo audinio, kuriame judame, raštą, ritmą, pamatykite jo ornamentą. Tam pabandykime atrasti „veikimo – neveikimo” būseną, kurioje „darant nedarome”, „veikiant neveikiame”. Siekėme tai patirti, vis ilgiau tame būti, įsitvirtinti, kol galų gale ateis metas, kai pajusime, kad pasaulis tarsi sukasi aplink mus be mažiausių mūsų pastangų.
Rezultatas, į kurį orientuojamės, – gebėjimas išsaugoti neveikimo būseną kuo ilgiau. Tada laikui bėgant mūsų jėga vis stipriau skambės mumyse, aplink mus, padėdama pasiekti bet kokius tikslus. Svarbiausia, kad tai pabudins įkvėpimo jėgą ir padės įtvirtinti įkvėpimo būsenoje.
Kvėpuojant sąmoningai, siekėme prisiminti ir pajusti, kas mus įkvepia, kaip jausdavomės įkvėpimo būsenoje, ką nuveikdavome, kaip padėdavo siekiant tikslų mūsų svajonės. Tyrinėjome veikimo – neveikimo būsenas, savo įgūdžius tame, įkvėpimo reiškinį.
Lina Rudaitienė
