Turime sąmonę, individualią ir kolektyvinę, kuri geba apibūdinti visus vykstančius procesus. Mes negalime matyti nieko, ko nėra mūsų Sielos pasaulio suvokime. Vaizdai gali būti perduodami ir kuriami – taip atsiranda kolektyvinis pasaulio paveikslas ir sukuriamas naujadaras, keičiantis matomą pasaulį. Bet apskritai pasaulio paveikslas yra bendras visiems žmonėms – tai kolektyvinės sąmonės elementas, turintis daugiau panašumų nei skirtumų. Jei vienas mato medį, namą ar debesį, kitas žmogus matys tą patį.
Kolektyvinis pasaulio vaizdo kūrimas
Pasaulio aprašymą žmogus gali keisti savo vaizduotėje. Ir ne tik – juk galima tikėti vieno iš galimų aprašymo varianto tikrumu, o tikėjimas jį paverčia kone materialiu. Sukuria tikrą modelį, kuris gauna jėgos įsikūnyti, kad ir kažkieno pasaulio sampratoje. Taip gali kolektyvinėje žmonijos sąmonėje vienu metu egzistuoti skirtingi Dievo, pasaulio sąrangos, pasaulėžiūros variantai.
Tada kyla klausimas – ar tikrai pasaulio apibūdinimas, pakeitus jį ar jo dalį, keičia patį regimą pasaulį? Kalba apie kolektyvines pasaulio vizijas, kurios tikrai pakeičia akivaizdžią tikrovę. Prisiminkime – induistai, budistai, krikščionys ir musulmonai gyvena tame pačiame pasaulyje ir bendrauja tarpusavyje, tai yra gaunasi, kad skirtingi pasaulio aprašymai neturi tokios didelės galios realybei. Viskas priklauso nuo to, kaip mes tai suvokiame.
Mums, žmonėms, pasaulio aprašymas yra žodžių ir sakinių seka, tai yra linijinė struktūra. Tačiau juk pasaulis nėra tik linijinis, tai yra daugiaplanis tūrinis įvairių gijų raštas. Pavyzdžiui, juk neįmanoma apibūdinti erdvinės, trimatės struktūros naudojant linijinį arba dvimatį sampratos modelį. Ir todėl bet koks mums žinomas pasaulio aprašymas yra netobulas.
Patirtis kupina įspūdžių energijos
Tikrasis realybės apibūdinimas yra susijęs ne su žodžiais, o su mūsų patirtimi. Be išorinio pasaulio modelio mumyse yra ir jo atspindys – vidinis modelis, kuriame yra visa mūsų patirtų įspūdžių energija. Tai tampa realaus pasaulio aprašymo pagrindu, kuris iš tiesų koreguoja regimą tikrovę. Ir šis aprašymas remiasi ne tik žodžiais, jis egzistuoja kitokia forma.
Žinome apie tris mąstymo lygius – linijinį, plokštuminį ir tūrinį. Linijinis lygis beveik neturi įtakos pasaulėvaizdžiui, žodžiai ir sakiniai nerezonuoja su pasaulio būties audiniu. Kad ryšys užsimegztų, reikia dar kažko – tai gali būti „obertonai“, atsirandantys žodžius išrikiavus teisinga tvarka. Virš žodžių egzistuojančios „melodijos“ formavimas – šios melodijos skambesys konvertuoja pasaulio aprašymą iš linijinio į plokščią, dvimatį. Tame lygmenyje mes jaučiame kito pasaulio aprašymo tiesą, jaučiame jo realumą.
Sąlytis su stebuklu
Trimačiame lygmenyje pereiname į dar kitokį pasaulio aprašymą, jį materializuojame – taip atsitinka, kai susiduriame su nežinomybės apraiška, su „stebuklais“. Susidūrimas su „nežinomuoju“ yra tik trigeris, pasaulio aprašymo perėjimo į trimatę formą priežastis. Bet tai būtina norint pereiti į trimatę ir aukštesnes realybes esant žmogumi. Juk mūsų fizinis kūnas yra pririštas prie šios konkrečios pasaulio versijos, o norint nutraukti tuos ryšius, reikia „supurtymo“ – sąlyčio su stebuklu. Arba dėmesio sutelkimo į kažką naujo, kitoniško, stebuklingo.
Norint, kad viskas būtų suvokta ir, galbūt, perėjimas į aukštesnes realybes įvyktų greičiau, reikia keisti požiūrį į tai, kas vyksta. Mūsų bėda ta, kad mes patys esame nemėgstamo pasaulio saugotojai, nesąmoningai siekiame, kad jis būtų stabilus ir nekintantis. Tai yra, matydami pasaulį, visada ieškome jame nekintamumo židinių, pažįstamo peizažo elementų. Mūsų pasaulis nuolatos kinta, o mes darome viską, kad to nepastebėtume. Mes nesąmoningai bandome išlaikyti pasaulį įprastu, senuoju pavidalu.
Aukštesnių pasaulių patyrimas
Būtina pakeisti atspirties tašką – išmokti pastebėti tai, ko vakar nebuvo. Kalba apie per naktį pražydusias gėles, namus, kurie išaugo per keletą mėnesių, apie pastatus, kurie išnyko, ir kitus panašius dalykus. Taip jau yra – mes tiesiog esame išmokyti į pokyčius nekreipti dėmesio. Tai ir reikia keisti – pradėti medžioti „stebuklus“, tiesiogine to žodžio prasme.
Štai ką galime daryti – ieškoti pasaulyje to, ko nematėme vakar, ir susikoncentruoti ties šiais elementais. Padarykime juos pagrindiniais savo individualaus bei kolektyvinio pasaulio paveikslo ir aprašymo elementais. Kai judėsime šia kryptimi, pasaulis ims vis labiau pulsuoti. Ir galiausiai kažkada atsidursime ant įprastinės realybės ribos ir galėsime ją kirsti, pereiti į gyvą dvasine kūryba persmelktą realybę. Tai už trimatę aukštesnės – keturmatė, penkiamatė ir t.t. realybės.
Lina Rudaitienė
