Mums žinomi materialus ir dvasinis pasauliai. Absoliutas – tai jėga, kuri lemia visus gimimo ir mirties procesus. Tai yra, kūrimo procesas tęsiasi nuolatos, kiekvienas realiai esantis objektas egzistuoja tik Absoliuto „palaikymo“ dėka. Absoliutas ne tik sukuria realybės ribas, bet ir valdo visus jų sąveikos procesus. Absoliuto valia – aukščiausia mūsų pasaulio galia.
Absoliutas ne tik kuria pasaulį, bet ir lemia šio pasaulio objektų egzistavimo laiką. Dvasinėse ištakose prasideda valios linija, padalijanti pasaulį į dvi atskiras dalis: žemutinį pasaulį, kuris yra arčiau sąlyginio tamsos – materijos pasaulio, ir aukštesnįjį, atitinkantį šviesos – dvasinį pasaulį. Tai riba, kur įvairios realybės jungiasi ir pereina viena į kitą. Čia, „vidurio pasaulyje“, susitinka dvasios ir materijos pasauliai.
Tos vidurio realybės savybės yra neįsivaizduojamos. Čia yra tai, kas neturi nei banginių, nei dalelyčių savybių, kas egzistuoja už laiko ir erdvės ribų. Tame nieko nėra ir tuo pačiu yra viskas. Tai yra Absoliuto sfera, apimanti visas būsimo vystymosi galimybes. Tam tikra prasme tai yra kažkokios pirmykštės jėgos, kuri kuria pasaulius, tobula egzistavimo forma, kurioje Dvasia nėra suvaržyta jokių apribojimų.
Absoliuto pasaulis yra laisvės pasaulis. Čia nėra griežtų taisyklių, čia realybė keičiasi be galo ir nenuspėjamai, nepaisant jokių išorinių ar vidinių priežasčių. Netgi arti šio pasaulio ribų – elementariųjų dalelių lygmenyje – pasireiškia visiškas „neapibrėžtumo principas“: žinai arba judėjimo kryptį, arba koordinates, bet negali žinoti, kur ir kas bus kitame laiko momente. Tai kuriančios dvasinės valios pasaulis, tai pasaulio chaoso ir tvarkos pagrindas.
Materialus pasaulis pagal savo prigimtį taip pat yra Absoliuto valios pasaulis. Dvasinės kūrybos spindulys nuolat smelkia visą mūsų egzistencijos audinį. Absoliuto dalelė gali perkelti objektą iš „mirtingos“ būsenos į beveik „nemirtingą“. Absoliutas nulemia įsikūnijimo procesą – banginės ir erdvinės struktūrų (šviesos ir tamsos) susijungimą vieningame vidurio pasaulyje.
Kadangi Absoliutas skrodžia viską, tai jis praeina, reiškiasi ir per žmogų, suteikdamas galią ne tik egzistuoti tikrovėje, bet ir keisti savo realybę, ją kurti. Absoliuto valios linijos vaizdinys egzistuoja kiekvieno iš mūsų sąmonėje. Tai tarsi rūkas, kuriame bet kokie objektai dingsta be pėdsakų ir iš kurio bet kas atsiranda. Kiekvienam, kada nors patekusiam į tirštą rūką, yra pažįstamas vyksmo, vaizdinio ar reiškinio visiško nerealumo jausmas. Ir šis pojūtis yra sąlyčio su Absoliutu suvokimo – patyrimo atspindys. Kiekvieną kartą veikiant tame lygmenyje, mes sąveikaujame su šia „rūko juosta“. Ir tik tada mūsų žodžiai ir veiksmai įgauna visišką valios galią.
Tai vyksta ir sąveikaujant su išoriniu pasauliu. Norint pamatyti ir suvokti kažką nuostabaus, ką nors naujo, stebuklingo, reikia tam tikros energijos ir mūsų būsenos. Jeigu mes to neturėsime, tai nuostabiausios grožybės, netikėčiausi atradimai liks už mūsų sąmonės slenksčio. Mes nesugebėsime jų įsisąmoninti, tai yra iš matymo perkelti į suvokimo lygį. Kita vertus, kartais įprastuose, paprastuose dalykuose sugebame įžvelgti grožį, suvokti tikrą mus supančio pasaulio harmoniją. Tai vadinama įkvėpimu, įžvalgos arba nušvitimo būsena. Ir tai taip pat yra kontaktas su Absoliutu, bet ne panirimas į „rūką“, o išėjimas iš „rūko“ zonos.
Bet koks kūrybinis veiksmas kyla iš Absoliuto arba įgauna postūmį jame. Paprasčiausia išraiška kūrybiškumas yra sąmoningas dviejų ar daugiau variantų pasirinkimas. Pasirinkimas reiškia vieno tikrovės srauto gimimą ir visų kitų galimų srautų mirtį. Kuo didesnė problema, tuo didesnis kūrimo veiksmas. Vienas dalykas yra rinktis tarp dviejų skirtingų kepurių, kitas – tarp gyvybės ir mirties. Kuo rimtesnis pasirinkimas – tuo arčiau mūsų laisvos valios linija, tuo arčiau Absoliutas. Mes visada susiliejame su Absoliutu, kai sąmoningai kažką savyje naikiname arba savyje sukuriame…
Lina Rudaitienė
