Mums visiems pažįstamas nuosavybės jausmas. Savanoriškai atsisakius to, ką turėjome, kas buvo vertinga mums ir kitiems, visada galime gauti daug daugiau. Tačiau mūsų pasaulis yra sukurtas taip, kad toks atsisakymas būtų beveik neįmanomas. Mes remiamės bendra vertybių sistema, privaloma visiems žmonėms.
Kai išmokstame palyginti save su kitais, nustatydami savo vietą žmonių hierarchijoje, esame priversti naudoti bendrus palyginimo pagrindus. Tai visuotinai priimta „vertybių“ sistema. Todėl turime susikurti tam tikras „savybes“, kurias galėtume panaudoti dirbtiniam savo įvaizdžiui sukurti.
Tačiau iš tikrųjų mes visi esame skirtingi, o tai reiškia, kad unikalumas yra svarbiausias dalykas mumyse. O unikalūs dalykai negali būti lyginami. Kiekvienas egzistuoja savo pasaulyje.
Jungiančios gijos
Mes gyvename „nuosavybės lauke“, o nuosavybės jausmas nuolatos mus aplanko. Kiekviename lygmenyje yra įvairios gijų grupės, jungiančios mūsų pasaulį į vieną visumą. Pavyzdžiui, yra gijos, kurias sudaro Žemės laukas ir kurios jungia neorganinius objektus – kalnus, ežerus, upes, atskirus akmenis ir pan. Jas lengva pajusti, tiesiog esant tarp uolos ir nuskilusio fragmento. Gijų struktūra aiškiai juntama, suvokiama.
Yra gijos, jungiančios mus su Gyvybės lauku. Su Giminės lauku mus jungia gijos, sudarančios visų jame esančių santykių hierarchiją. Visos šios gijos ir jų sukurti laukai sudaro skirtingus realybės lygmenis. Kiekvienas aukštesnis lygmuo tam tikru mastu pajungia žemesnįjį. Didžioji dalis mūsų dėmesio ir galios yra lauko, į kurį esame sutelkę pagrindinį dėmesį, gijose.
Nuosavybės gijos
Tačiau atsiradus „nuosavybės gijoms“, situacija pasikeičia – jos mūsų su pasauliu nesieja, o veikiau jį nuo mūsų atskiria. Tai pasakytina apie statusą, visuomeninę padėtį ir visa kita. Mes stengiamės turėti tai, ko negalime pilnai kontroliuoti, tai, kas neturi jokio ryšio su mūsų individualumu.
Iš tikrųjų tarpusavyje sąveikauja tik „nuosavybės objektai“, o žmonės šiame procese tik dalyvauja, maitindami juos savo dėmesiu. Visos „savybės“, kurias priskiriame sau, iš tikrųjų susijusios tik su kitomis savybėmis. Tai galioja ir asmeninėms savybėms.
Jei esi protingas, bet kažkas pasirodo esąs protingesnis už tave – netgi pergudrauja tave ginče – jautiesi kvailiu, nors objektyviai tavo intelektas nė kiek nepasikeitė. Iš tikrųjų mes nieko neturime – tiksliau, viskas gali būti bet kurią akimirką prarasta.
Pavyzdžiui, jei mums svarbu turėti tam tikrą pinigų sumą, mus „valdo“ visi kiti pasaulio pinigai. Jei svarbu turėti tam tikrą visuomeninės padėties poziciją, mus valdo visa pasaulyje egzistuojančių pozicijų hierarchija.
Iliuzinis nuosavybės jausmas
Svarbu suprasti vieną dalyką: iš tikrųjų mes nieko neturime. Nuosavybės jausmas – apgaulingas. Nuosavybės laukas sudaro sudėtingą struktūrą, egzistuojančią kaip viena visuma. Ir mūsų pagrindinė užduotis yra puoselėti jį kaip visumą.
Tai galima spręsti dviem būdais. Pirmasis – išeiti už nuosavybės lauko ribų – į kalnus, į ašramą, į negyvenamą salą ir taip toliau. Tai duoda tam tikrų rezultatų, vadavimąsi iš nuosavybės jausmo, jei žinome, kur eiti, ką daryti. Jei neturime šių žinių, bunda saitai, verčiantys mus ieškoti kitų žmonių draugijos – su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Antrasis kelias – sunaikinti vidinį rezonatorių, kuris panardina mus į nuosavybės, tapatinimosi, savinimosi lauką. Tam nereikia nieko atsisakyti – daiktų ar statuso turėjimas pats savaime nepadaro mūsų nei gerais, nei blogais. Užtenka tiesiog nuo jų atsiskirti – kad nesuvoktume jų kaip savo tęsinio, o gal, veikiau, kaip savo įsikūnijimų. Nuosavybės jausmas išnyksta.
Kai pernelyg didelėmis pastangomis ko nors siekiame, mūsų troškimo objektas yra atstumiamas, ir atvirkščiai. Atsisakydami nieko neprarandame – priešingai, gauname daugiau, nei turėjome.
Lina Rudaitienė
