Mes esame kūrėjai, mes kuriame savąjį pasaulį kiekvieną savo egzistencijos akimirką. Tai, kad dažnai elgiamės prieš savo interesus, neatima iš mūsų gebėjimo kurti pasaulį.
Kai atsiduriame nežinioje, tarsi tamsoje, mums pažįstamų formų pasaulis nustoja egzistuoti. Iš esmės tamsa yra pirmapradžio chaoso atspindys, iš kurio gali atsirasti bet kas. Ir čia mums baisus yra būtent mūsų gebėjimas kurti „naujas formas“. Baimės įveikimas leidžia žmonėms susivienyti į kažką bendro, į kažkokią vieningą struktūrą, kurios dalimi jie tampa.
Kūrėjo individualumas
Įsivaizduokime menininką, nutapiusį puikų paveikslą. Bent jau jis pats įsitikinęs, kad tai, ką nutapė, yra nuostabu. Ir šis įsitikinimas jo neapgauna. Kiekviename iš mūsų slypi sudėtingos individualios vibracijos, kurios lemia mūsų suvokimą apie visą matomą pasaulį. Jei menininkui pavyko įkūnyti kai kurias iš šių vibracijų drobėje, tai, ką jis sukūrė, jam tikrai taps gražiausiu kūriniu Visatoje, visiškai rezonuojančiu su juo. Tai, kas leidžia mums prisiliesti prie savo individualumo, visada yra nuostabūs kūriniai.
Tačiau mes siekiame ne tik pajausti, bet ir pažinti save – ir tai lengviausia pasiekti per kitą žmogų. Yra bendrų obertonų, kurie pažadina individualias vibracijas kiekviename žmoguje. Štai kodėl tam tikri kūriniai mums daro beveik magišką poveikį. Nuo prisilietimo prie kažko nepažinaus pojūčio iki fizinio „pašiurpusios odos“ pojūčio. O jei menininko ir žiūrovo obertonai sutaps, menininkas galės pažvelgti į savo paveikslą žiūrovo akimis, matydamas ir suprasdamas jame tai, ko pats negalėjo matyti. Tai yra tikrojo bendravimo troškimo esmė.
Kaip neišduoti savęs?
Didžioji dauguma žmonių turi stiprią konkuravimo su kitais programą, kuri pasireiškia noru „menkinti kitų darbą“. Jei kam nors pavyko padaryti tai, ko jis negalėjo padaryti, tuomet pažeidžiami įsivaizduojami „lygybės“ ir „teisingumo“ principai, leidžiantys žmogui jaustis ne blogesniu už kitus. Tai verčia mus būti priešiškais vieni kitiems ir sau patiems, naikinti tai, kas mumyse svarbiausia. Agresija, kurią rodome vienas kitam, yra kita draudimo rodyti domėjimąsi savimi ir kitais pusė.
Kai nesugebame išreikšti savo susidomėjimo, įkūnyti jame slypinčios energijos, tai virsta noru sunaikinti tai, kas mus skiria nuo mus dominančio „objekto“. O kadangi mus nuo jo skiria pačios taisyklės, kuriomis jis remiasi, mūsų agresija atsigręžia prieš patį „objektą“ ir dažnai jį visiškai sunaikina. Skausmas leidžia mums prisiliesti prie savo individualumo ir jame slypinčios energijos.
Žmones valdo keistas elgesio modelis: sunaikinti tai, kas mums įdomu. Ir tai darome, nes mes esame kūrėjai. Tačiau kiekvienas tokio pobūdžio veiksmas nukreiptas ne tik į išorę, bet ir į vidų. Naikindami tai, kas įdomu išoriniame pasaulyje, sunaikiname tai, kas įdomu mumyse pačiuose. Ir vis labiau tolstame nuo savo individualumo, dvasinės savasties.
Žvilgsnis iš šalies
Jei menininkas gyvena tarp žiūrovų, problema tampa opi: kiekvienas „žiūrovas“ tampa „kritiku“, nurodančiu menininko paveikslo trūkumus. Dažniausiai menininkui reikia žiūrovų – noras pasidalinti tuo, ką sukūrė, paprastai yra labai stiprus. Tačiau tada jis privalo atsižvelgti į jų nuomonę, tapydamas tai, kas jiems patinka. Manoma, kad aplinkinių „suvokimo taisyklių“ laikymasis yra trumpiausias kelias į sėkmę. Tačiau kuo toliau jis žengia šiuo keliu, tuo mažiau jo paties individualių vibracijų įkūnijama jo paveiksluose.
Jas pakeičia kitos vibracijos – susijusios su noru įtikti publikai, tai yra, susijusios su baime prarasti populiarumą. Ši baimė laikui bėgant tik stiprėja – kažkur giliai širdyje menininkas supranta, kad dabar visi jo tapyti paveikslai yra beverčiai, kad jo sėkmė priklauso nebe nuo jo įgūdžių, o nuo publikos nuomonės. Ir jis yra priverstas visiškai jai paklusti, darydamas tai, kas kūryboje griauna jo individualumą.
Nuoširdi kūryba
Menininkų tarp mūsų nedaug, bet tas pats galioja ir visoms kitoms veikloms. Mes galime kurti bet kokiu veiksmu, įkūnydami savo individualias vibracijas. Pavyzdžiui, bendravimas nuoširdumo lygmeniu – tai tikro šedevro kūrimas. Žodžiai, kuriuos sakome, atspindi mūsų individualumo fragmentą. Jie rezonuoja su tuo, su kuo kalbame, padėdami jam išreikšti save ir sukurti savo fragmentą. Taip abi „paveikslo“ pusės tampa viena…
Kurti pasaulį, įkūnijant jame savo individualias vibracijas, įmanoma bet kokio veiksmo metu. Kiekvienas, patyręs šią galimybę, sutiks, kad tai viena geriausių būsenų, kurios nesinori prarasti. Betgi niekas netrukdo mums joje pasilikti visą laiką. Tai yra, nėra jokių „rašytinių taisyklių“, draudžiančių mums joje būti. Nepaisant to, gebėjimas kurti pasaulį yra vienas nestabiliausių gebėjimų, kurį dauguma suaugusiųjų beveik visiškai praradę. Vaikystėje lydėjęs gebėjimas nuoširdžiai bendrauti pasirodo esąs sunkiai pasiekiamas.
Mes esame kūrėjai
Pasaulis keičiasi pagal tai, ko iš jo tikimės. Visiškas išsivadavimas iš žmonių baimės išlaisvina mumyse slypinčią galią, leidžiančią mums kurti pasaulį keičiant esamų gyvenimo raštų formą bei kuriant naujus raštus. Paprasčiausiu atveju tai atrodys kaip pasakiška sėkmė, kai viskas, ką užsibrėžiame, pavyksta gana lengvai. Ir tada visi gebėjimai pamažu pradės busti, o mūsų kūrybinės galimybės išsiplės. Juk mes esame kūrėjai!
Lina Rudaitienė
