Įdomu tai, kad mes kuriame „įvaizdį“, siekdami būti kitokiais nei esame iš tiesų. Kuo daugiau žmogus fantazuoja apie didvyriškumą, tuo silpnesnis jis pasirodo esąs gyvenime. Tas galioja viskam. Kas fantazuoja apie savo protingumą, daro daug daugiau klaidų nei kiti žmonės. Tie, kurie svajoja apie turtus, gyvena labai skurdžiai. Taip jiems būna patogiau tęsti „svajoti“. Visgi tai įvaizdžio iliuzoriškumas.
Žmonės gali kovoti tik už tai, kuo tiki, ir tikėti tik tuo, ką „mato“ – ta realybės versija, kuri paprastai nematoma. Taip mus „pagauna“ įvaizdžio iliuzoriškumas. Negebėjimas matyti kitą kūną reiškia negebėjimą matyti savąjį. Paliesdami kito kūną, galime patirti prisilietimą prie savo kūno. Tai pabudina mūsų prigimtinę dvasinę jėgą, paprastai slypinčią giliai mumyse.
Būtent mūsų veiksmai atvedė mus į pasaulį, kuriame dabar esame, ir kuris mums visiškai nepatinka. Niekas kitas dėl to nekaltas ir niekas kitas negali to pakeisti – išskyrus mus pačius. Kadangi mūsų pasaulį sukūrė mūsų veiksmai, jį pakeisti galima tik veikiant.
Įvaizdžio iliuzoriškumas
Pabandykite prisiminti situaciją, kurią patyrėte kartu su geru draugu. Pamatysite, kad be įprastų faktų yra ir kitų, kuriuos matėte jūs, bet nematė jis ir atvirkščiai. Ir dažnai nutinka taip, kad matėte beveik priešingai. Taip ir buvo, čia nėra jokios klaidos. Tiesiog toje situacijoje jūs buvote tarsi skirtinguose pasauliuose.
Kaip dažnai mes mintyse „peržaidžiame“ kokią nors nemalonią situaciją, ją keisdami taip, kad pasiektume menamą sėkmę. Ir tai nutinka daug dažniau, nei atrodo. Žmonės įpratę „peržaisti“ beveik viską, kas nutinka. Pasiklausykite bet kokios istorijos iš gyvenimo, kurią jums pasakoja. Tai dažnai priešinga tam, kas iš tikrųjų įvyko.
Tačiau žmonės tiki, kad taip ir buvo, lygiai taip pat, kaip jie tiki savo fantazijų realumu. Ir šis tikėjimas duoda savo rezultatus – jie iš tiesų „užsiaugina“ kitą kūną, tarsi pakeisdami tą, kurį mato aplinkiniai žmonės. Ir kadangi jie yra vienyje su šiuo „iliuzinio įvaizdžio kūnu“, jiems gyventi tampa lengviau.
Visa paslaptis slypi mūsų gebėjime atskirti save nuo savo veiksmų, savo „įvaizdį“ nuo savo kūno. Pirmiausia ką nors padarome, o tada tarsi neigiame patį faktą, kad tai padarėme. Pavyzdžiui, išsigandome ir atsitraukėme, kai visgi galėjome susitvarkyti su situacija. Arba padarėme kažką, o po to gailėjomės…
Vidinis susiskaldymas
Akivaizdu, kad tai veda prie vidinio konflikto. Ta mūsų dalis, kuri buvo „neteisingame veiksme“, pasirodo esanti priešinga tai daliai, kuri susijusi su samprata apie save, savimone. Prasideda vidinė kova, kuri pirmajame etape veda prie savęs kaip idėjos naikinimo. Kaltiname save dėl silpnumo, patiriame savigraužą ir panašiai. Visam tam išeikvojame tiek energijos, kad jos būtų pakankamai bet kokiam sėkmingam veiksmui.
Problema ta, kad mes suskaidome pasaulį, kuriame dabar esame – suskirstome jį į „blogą“ ir „gerą“, „teisingą“ ir „neteisingą“, „sėkmingą“ ir „nesėkmingą“. Ir atitinkamai suskaidome save, taip prarasdami vientisumą, tikrąją savastį.
Kai suvokiame ir pripažįstame savo fizinio kūno reakcijas, ypač kritinėse situacijose, ryšiai, jungiantys mūsų „įvaizdį“ su kūnu, atsistato. Tačiau prisirišimas prie įprasto pasaulio dažniausiai pasirodo esąs stipresnis. Todėl užuot atkūrę ryšį savo fiziniu kūnu, atkurinėjame ankstesnę, „iliuzinio įvaizdžio“, tapatybę.
Savasties patyrimas
Jei liksime socialiame žmonių pasaulyje, o ne bėgsime į kokią nors dykumą, vienuolyną ar ašramą – turbūt vienintelis būdas ištrūkti iš šių spąstų yra pakeisti savo veiksmus. Daryti tai, ko iš tikrųjų norime, tai yra veiksmus, kurie mums yra ir įdomūs, ir nešantys savyje iššūkį.
Tuomet mus aplankys jausmas kaip ženklas ribos, skiriančios mūsų „įvaizdinį kūną“ nuo realaus kūno. Teisingas pasirinkimas čia tampa būdu atkurti vientisumą. Kiekvienas tokio pobūdžio veiksmas pakeičia mūsų suvokiamą pasaulį taip, kad nustojame su juo „pyktis“, bent jau kuriam laikui. O tai jau yra daug.
„Įvaizdžio iliuzoriškumas“ skiria mus nuo sąlyčio su savo kūnu, nuo vientisumo jausmo. Juk matyti kitą kaip visumą – individualumą, pulsuojantį viduje – reiškia matyti jį savyje, jį paliesti. O nuo čia jau vienas žingsnis iki sugrįžimo į besąlyginį savęs priėmimą, leidimą būti savimi, vientisumą. Tai savasties patyrimas, pilnatvė.
Lina Rudaitienė
