Pagrindiniai žmogaus gyvenimo iššūkiai yra pasirinkimo situacijos. Akimirkos, kai jis gali ir privalo parodyti tai, kuo labiausiai didžiuojasi šiame pasaulyje – savo valios laisvę, laisvą valią.
Prisiminkime situacijas, kai norėjome pasakyti ar padaryti ką nors svarbaus. Tai gali būti bet kas – pasakyti kitam žmogui, kad jį mylime, arba atsikirsti įpratusiam elgtis nebaudžiamai. Tokie veiksmai atskleidžia geriausią, kas mumyse yra, mūsų „stipriąją pusę“. Visgi mes dažniausiai vengiame tokių veiksmų.
Kodėl, pavyzdžiui, hipnozės būsenoje bet kuris žmogus gali daug geriau piešti, rašyti eilėraščius, šokti ir panašiai? Jis netampa genijumi – tiesiog tada išnyksta ar bent susilpnėja asmenybę ribojančios programos, verčiančios laikyti save silpnu. Tam net nebūtina hipnotizuoti žmogaus – yra „pavaldinių“, kurie „viršininko“ įsakymu gali „kalnus nuversti“, bet žymiai mažiau padaro savo valia. Nes jie save laiko silpnais – nemokančiais, nežinančiais, nevertais…
Tačiau su mūsų „laisva valia“ viskas yra savitai – mes ne tik neieškome situacijų, kuriose ji galėtų pasireikšti, bet priešingai – jų vengiame visais įmanomais būdais. Pasirinkimo situacija žmogui visada skausminga – nes jis yra priverstas kažko atsisakyti – bent jau taip jam atrodo. Viršų ima baimė prarasti tai, ką turime, ir ateities nežinomybės baimė. Dar tai susiję su atsakomybe, pasekmėmis.
Pasirinkimo situacijos iššūkiai
Nesąmoningas siekis „išvengti pasirinkimo“ paprastai būna daug stipresnis nei noras patekti į situaciją, kuri leistų pasireikšti laisvai valiai. Žmonės nori pokyčių, bet tokių, kurie vyktų be jų dalyvavimo. Dauguma žmonių ieško vietos, kurioje nieko nereikėtų keisti, kad galėtų tiesiog ramiai gyventi. Tai yra, rinkdamasis žmogus stengiasi išvengti būtinybės „rinktis“. Ir net jei žmogus nusprendžia keistis, iš esmės jis tai daro tam, kad ateityje jam niekada nebereikėtų rinktis.
Visdėlto nepadarytas arba neišbaigtas veiksmas tampa mūsų silpnybe. Ir jos kaupiasi. O štai patekus į situaciją, kai padarome tai, ką norėjome padaryti, visos ankstesnių „pralaimėjimų“ pasekmės tarsi išnyksta. Tuomet jaučiamės sėkmingesni ir stipresni.
Be to, vyksta kažkas panašaus į „grandininę reakciją“ – jei vienoje probleminėje, pasirinkimo situacijoje mums pavyko, likusios išsisprendžia tarsi savaime, be didelių pastangų. Tai yra, pasaulis pasikeičia, prisitaikydamas prie mūsų, tapusių laisvesniais. Visų nugalėtojų sėkmės paslaptis yra ta, kad jiems pavyko susikurti savo pasaulį. Kitaip pasiekti didelę sėkmę tiesiog neįmanoma.
Tai kaip įveikti įprotį vengti pasirinkimo situacijų?
Yra vienas svarbus dalykas – žmonės mėgsta žaisti. Bent jau vaikystėje tai buvo mėgstamiausias kiekvieno vaiko laisvalaikio praleidimo būdas. Ir bet koks žaidimas yra pasirinkimo būsena, „laisvos valios“ pasireiškimas. Be laisvos valios žaidimas tiesiog neįmanomas.
Paprastai mes visada turime žaidimo tikslą – stengiamės laimėti – ir taip tarsi užbaigti žaidimą. Ir šį tikslą pasiekti pasirodo sunku – pralaimime daug dažniau nei laimime – visi tai žino. Tačiau taip vyksta tik jei esame susitelkę į išorinį rezultatą, kol laimėjimas išlieka mūsų pagrindiniu tikslu.
Vidinė laisvė padeda mums matyti pasaulį tokį, koks jis yra, kad vėliau jį sukurtume tokį, kokio norime. Štai kodėl žaidimo situacija, leidžianti mums įgauti „tikrąją savastį“, daugeliui yra tokia patraukli. Prisilietimas prie laisvos valios būsenos leidžia laimėti bet kokį žaidimą. Tai veda į savo būties pavertimą kūrybiniu žaidimu. Kai pats gyvenimas yra žaidimas!
Lina Rudaitienė
