Kodėl renkamės svajoti, o ne siekti tikslo? Nes, ko gero, mes visi esame patyrę, kad pasiekti tikslai neturi nieko bendra su tuo, ko iš tikrųjų siekėme. Pasaulis sutvarkytas taip, kad turime priimti mums primetamą „tikslų“ rinkinį kaip nuoširdžius siekius. Ir todėl net ir sėkmingai pasiekus tokius tikslus, lieka nepasitenkinimo jausmas. Mes to nepastebime tik todėl, kad esame įpratę tenkintis mažu.
Vos pasiekę tikslą, jaučiamės apgauti – gavome visiškai ką kita, nei siekėme. Todėl įprastai aplanko nusivylimo jausmas, kylantis po dar vienos pergalės, ir noras dar kartą išsikelti sau kokį nors tikslą, kurio realizacijos vėl galima siekti. Iš čia ir „sėkmės baimė“, kuri mus atitraukia nuo tų „pergalių“, kurios mums yra gana lengvai pasiekiamos. Mes tiesiog bijome dar kartą įsitikinti, kad už kitos pergalės slypi tik „tuštuma“, o tai reiškia, kad visas mūsų gyvenimas pasirodo esąs „tuščias“ ir beprasmis. Štai kodėl didžioji dauguma žmonių renkasi „svajoti“.
Imdamiesi veiksmų, galime pasiekti tai, ko iš tikrųjų norėjome. Viskas, ką mums reikia padaryti, tai išmokti įjungti savo „vidinį kompasą“. Kol mes tik „svajojame“, jis yra neaktyvus – mūsų vidinė jėga juda būties gijomis be jokio juntamo pasipriešinimo. Prisiminkite, kaip kartais svajonės tiesiogine prasme „įtraukia“ mus. Ir tai tarsi mechanizmas, alternatyvus mūsų „vidinio kompaso“ kryptingumui – „svajonės“ pačios išsiskleidžia, nuvesdamos mus prie rezultato.
Atradus savo tikrąjį tikslą ir pasirinkus jo siekti, tai suvokiama kaip pasirengimas veikti arba noras pradėti veikti. Kliūtys, kurios mus laiko, ima tirpti ir nebėra nieko, kas mus laikytų vietoje. Be „įpročio inercijos jėgos“, kuri blokuoja pradinį impulsą ir bando grąžinti mus į „svajonių erdvę“. Tai paskutinė kliūtis, kurią reikia įveikti. Tą padaryti lengva, tereikia pradėti veikti – „žengti“ teisinga kryptimi. Darant konkrečius veiksmus nereikia didelių energijos sąnaudų – viskas vyksta kone savaime.
Visada yra galimybė „išorinius tikslus“ paversti savo tikraisiais, „vidiniais tikslais“, kurie leidžia mums priimti savo tikrąją prigimtinę savastį. Sielos siekiai, kuriuos realizuojame pasaulyje, jį keičia taip, kad pasaulis tampa mūsų tęsiniu. Jie leidžia mums pasiekti tikrus tikslus – tuos, kurie suteikia pasitenkinimą, o ne nusivylimo jausmą. Prisiminkite būseną, kai buvome tikrai laimingi – tai jausmas, kai pasiekėme tikrą tikslą. Tad darykime tai, ko iš tiesų norime – eikime ir padarykite tai, ką jaučiame esant tikra.
Visi turime „vidinius tikslus“, kuriuos pasiekę galime įgyti savastį. Šie tikslai talpina visą mūsų veiksmų energiją. Vidiniai, tikrieji tikslai gali tapti mūsų dvasinės savasties „atramos taškais“, leisdami mums rasti teisingą būvį ir jį išlaikyti, kad ir kokius pokyčius išgyventų pasaulis. Ir netgi jei mes, atrodytų, nesikeičiame, mums veikiant keičiasi supantis pasaulis. Jis tampa mūsų įsikūnijimu ir tęsiniu, įgauna formą, su kuria galime būti absoliučios harmonijos būsenoje.
Štai tada mūsų gyvenimo kelionė iš tiesų taps naujo kelio pradžia. Šis kelias galės išplėsti mūsų pasaulį iki labai didelių ribų. Tai neišvengiamai atves į tikrosios savasties įgijimą, kai tampame pilnatviški, vientisi. Ir suprantame, kad laimės būsena yra tai, ko mes iš tikrųjų siekėme. Tik kiekvienam iš mūsų ji kitokia…
Lina Rudaitienė