Atradus dvasines praktikas, dažnai nustojame domėtis paprastu gyvenimu. Mes imame tikėtis – laukti kažkokio rezultato ateityje. O kadangi mums kone niekas nebeįdomu, pasaulis nieko mums ir nebesiūlo. Kad ką nors gautum, turi būti pasiruošęs kažką duoti mainais – bent jau savo jėgas ir laiką. Jei tokio pasirengimo nėra – ko nebuvimas lengvai nuskaitomas – nieko negausime.
Akivaizdu, kad taip gyventi sunku. Mūsų ateities laukimas yra sudarytas iš mūsų jėgos – tai yra, gyvendami ateities lūkesčiais, tarsi išbarstome save laike. Dėl to mūsų gyvenimas gali būti bergždžias. „Skubėdami į ateitį“ tampame per silpni dabartyje, kad pastebėtume joje ką nors svarbaus, nuveiktume ką nors esminio.
Kiekvienas iš mūsų pažįsta būseną, kurioje jautėmės visiškoje gerovėje, pilnatvėje, vientisume. Tai akimirkos, kai atrodė, kad laikas sustojo ir mes nenorėjome niekur eiti – nesvarbu, ar buvome namuose, darbe ar kur nors kitur. Tai toks savasties jausmas, kai esame panirę į absoliučią pilnatvę. Tereikia nusiraminti, atsipalaiduoti, nustoti stengtis ar kur nors skubėti.
Tai panirimo į amžinybę jausmas, iš kurio atsiveria begalė kelių ir galimybių. Tokių būsenų aidai yra mumyse. Tačiau aišku, ka tokie momentai yra labai reti ir beveik niekada neduoda tvarių rezultatų. Labai greitai vėl pajuntame „nepatogią žmogaus būties kasdienybę“ ir tęsiame savo nesibaigiantį „šokinėjimą laike“ – tai praeitin, tai ateitin.
Įsiklausykime į save – kaip dažnai esame „ko nors laukimo“ būsenoje. Nesvarbu, ko tiksliai laukiame. Dar viena darbinė pertraukėlė, kavos puodelis, darbo dienos pabaiga, artimųjų atvykimas, atostogos ir t.t. – laukimo reiškinys visada yra. Jei laukiame ko nors malonaus, mus apima gera būsena.
Toji būsena yra tikroji mūsų savastis, neturinti nieko bendro su ateityje „laukiamais maloniais dalykais“ – juk mes dar nieko nesulaukėme. O kadangi jaučiamės gerai, tai yra mūsų natūralus būvis. Mes paprastai tai siejame su konkrečiu „tašku ateityje“, nors iš tiesų tai visada susiję su „dabartimi“.
Tinkamai susikaupus ir nusikreipus į pozityvių dalykų laukimą, iškart prasidės pokyčiai – pabus vidinio džiaugsmo jausmas, kuris susijęs su trokštamu „tašku ateityje“. Juos, tokius jausmus, galima išsaugoti ir palaikyti – kad užpildytų kasdienybę – bent tam tikrą laiką, per kurį pasaulis tarsi suspindės.
Būtent kažko būsimo laukimas priverčia mus „užsimiršti“, „pražiopsoti“ tai, ką turime dabar. Net jei tai yra svarbiausias dalykas mūsų gyvenime. O tai esame mes patys, mūsų tikroji savastis.
Prisiminkime jausmą, kurį kartais patiriame panirę į „stebuklingą pasaulį“ – kai viskas, kas atrodė pažįstama, sužydėję neįprastomis spalvomis. Arba eilinį pokalbį su žmogumi, kuris staiga virsta „bendravimo slėpiniu“ – kai vien dalyvaudami pokalbyje patiriame didžiulį malonumą. Prisiminkite „įžvalgos“ būseną – be suvokimo džiaugsmo, mes visada patiriame ir nuostabą – kaip galėjome to nesuprasti anksčiau – juk tai tokie akivaizdūs dalykai.
Būtent laukimas kažko ateityje trukdo mums rasti būseną, kurios siekiame ir kuri mums yra prieinama. Tai yra, mes galėtume užpildyti savo „būties indą“ daug pilniau, jei neišeikvotume daug dėmesio, jėgos „taško ateityje“ laukimui. Ir šis skirtumas gali būti labai reikšmingas.
Visi išoriniai tikslai, kuriuos sau keliame, tik atskiria mus nuo to, ko norime iš tiesų. Tai yra, galima ir būtina veikti išoriniame pasaulyje, tačiau tokio pobūdžio veiksmai turi būti ne tikslas, o rezultatas. Tačiau rezultatai nėra pagrindinis dalykas. Svarbiausia – būvimas savimi, tikroji savastis.
Mes kuriame pasaulį pagal savo atvaizdą ir panašumą. Mechanizmas mums pažįstamas – prisiminkime, kaip kartais pavyksta „uždegti“ visus aplinkinius – taip, kad visas pasaulis rodosi tarsi mūsų pratęsimas. Tuomet viskas keičiasi – nuo oro iki matomo kraštovaizdžio, savijautos.
Kai kuriais atvejais norai išnyksta, atsiveria nauji horizontai, kuriuose yra daug daugiau galimybių. Kitais atvejais jaučiame norą veikti, o patys veiksmai tampa tokie įdomūs, kad viską, ko norėjome, pasiekiame beveik be pastangų.
Prisiminkime „nušvitimo“ būseną – kai viskas tapo aišku, o pasaulis susijungė į vientisą visumą – tai tik tam tikras mūsų būties pilnatvės jausmas. Dabartyje yra kažkas, kas sujungia visus pasaulius, kažkas, ko dėka galime pamatyti, pajausti, suvokti viską kaip visumą. Tai tikroji savastis.
Lina Rudaitienė
