Norėdami viską įgyti, turime visko atsisakyti. Norėdami atkurti tikrąjį „vientisos harmoningos pilnatvės“ skambesį, turime išsivaduoti iš visų klaidingų savo „aš“ tapatybės elementų, kurių kiekvienas įneša mumyse disharmoniją.
Kai paimame kažką kieno nors kito, deja, ne visada dorai, tai imame vien todėl, kad esame – jaučiamės stipresni, greitesni, išradingesni… Jei mūsų viduje nėra draudimo taip veikti, o ir sociumas tai skatina, palaiko, mes jaučiamės teisūs. Tai puikiai atspindi posakis „kas pirmesnis, tas gudresnis“. O kai mes netenkame ko nors arba iš mūsų tai atimama, tada labai skausmingai išgyvename netektį.
Kai atiduodame tai, kas yra mūsų, situacija kardinaliai keičiasi. Bet koks veiksmas savo noru atiduoti kažką, kas mums priklauso, visuomenėje laikomas silpnumo požymiu. Svarbiausia čia yra savanoriškumas. Vienas dalykas, kai iš mūsų kažkas buvo atimta jėga, bet visai kas kita, kai išsigandome ir patys ką nors atidavėme. Ir kuo šis praradimas reikšmingesnis, tuo gilesnis mūsų „nuopuolis“ sociumo akimis. Šis kelias yra savęs naikinimo kelias, o apgaulė slypi tame, kad pralaimėjimus laikome pergalėmis.
Gaila, bet žmonės neturi tikros pasirinkimo laisvės. Tai, ką žmogus priima kaip savo ir ką yra pasirengęs apginti, iš tikrųjų yra pavaldu išorinėms taisyklėms. Žemėje nėra kampelio, kuriame mes būtume visiškai laisvi. Net mūsų fantazijoms galioja ribojančios taisyklės, ir net čia dauguma draudimų sėkmingai veikia.
Todėl lieka tik du realiai pasiekiami dalykai – laisvė ir ramybė. Problema yra ne tiek galimybė sustoti, kiek sustojimas saugioje, patogioje vietoje. Žmonių pasaulyje vyksta nesibaigiantis karas, o juk nei viena būtybė negali nuolatos kovoti. Kiekvienam reikia prieglobsčio jėgoms atgauti.
Pagrindinis iššūkis – tapti visiškai pažeidžiamu, prarasti galimybę atremti bet kokią ataką. Tai būsena, kurios įprastai mes visi vengiame. Betgi būtent tai kartais atveda prie visiško jėgų atgavimo, įsigalinimo. Kai tampame absoliučiai bejėgiai, tada visos mūsų vidus išsitiesina ir veržiasi ieškoti resursų, išplėsdamas mūsų ribas iki begalybės. Ir lieka sulaukti, kol tai įvyks, ir išmokti pilnai tai valdyti.
Įsivaizduokite žmogų, iš kurio nuolat viskas atimama. Prarandamas turtas, pinigai, darbas, socialinė padėtis, artimi žmonės, sveikata, kol jis atsiduria už visų „normalių“ žmogiškų santykių ribų. Iš pradžių jis stengsis nuslėpti apgailėtiną padėtį nuo kitų, vis labiau traukdamasis į vidinį pasaulį, bet galiausiai jo nuopuolis taps toks akivaizdus, kad to paslėpti bus nebeįmanoma.
Ir čia yra skiriamoji riba, kurią peržengus žmogus pilnai palūžta arba situacija pasikeičia kardinaliai. Viską praradęs žmogus staiga gali suvokti, kad visko netekęs jis jau nebegali nieko prarasti. Mainais jis gavo neįkainojamą dovaną – absoliučią laisvę. Ir jo galia išauga iki neįtikėtino lygio.
Kai iš mūsų kas nors atimama, visada mainais suteikiama kažkas vertingesnio. Tik klausimas, ar mums pavyks pasinaudoti šia dovana. O kad tai padarytume, mums tiesiog reikia savanoriškai, sąmoningai „savo viduje“ atsisakyti to, ką išorė iš mūsų atėmė ar bando atimti. Jei aš su tuo nesitapatinu, to nesisavinu, neturiu, to iš manęs niekas negali atimti. Tai yra tikrosios vidinės laisvės esmė.
Atsisakykime visko, kad viską įgytume. Bet tik taip, o ne kitaip. Atsisakykime socialinio statuso privalumų, kad įgytume absoliučią laisvę. Atsisakykime tapatinimosi su savo fiziniu kūnu, kad atgautume dvasinį kūną, galintį sutalpinti visą pasaulį. Ir taip toliau. Tai yra, atsisakymo dėka turėtume gauti daugiau, nei praradome…
Lina Rudaitienė
