Kasdienybėje mes ne tik veikiame, bet ir suvokiame pasaulį, kuriame gyvename. Ir daugeliu atžvilgių mūsų veiksmų pobūdis priklauso nuo mūsų suvokimo lygio. Realybė gali būti vienokia ar kitokia, kai viską suvokiame tam tikrame lygmenyje. Todėl svarbu suprasti, kokiame lygyje kažkas su mumis vyksta.
Pasaulio suvokimas veiksme
Pasaulio paveikslas apima visus jame veikiančius ryšius. Teisingas prisilietimas prie šio paveikslo suteikia mums žinių apie visus gamtos dėsnius. Bet teisingai prisiliesti galime tik kūnišku, fiziniu lygmeniu, todėl „priežastinis“ pasaulio paveikslo sluoksnis gali būti suvokiamas tik veikiant materialiame pasaulyje.
Paimkite, pavyzdžiui, gebėjimą vaikščioti – norėdami išmokti tai daryti, turime pradėti „veikti“. Galima sakyti, kad šis pasaulio paveikslo sluoksnis yra suvokiamas „lytėjimu“, akimis jo nematome, bet galime paliesti – kelis kartus nukritę pradedame jausti tą teisingą liniją, kuria turime sekti, kad išmoktume vaikščioti. Taip yra ir įgyjant bet kokius kitus įgūdžius – šis lygis yra kūno žinios, kurios gali būti susijusios ne tik su įprastais, bet ir antgamtiniais veiksmais.
Čia svarbu tai, kad „antgamtiniai“ žmonių gebėjimai visada yra „kūno žinojimas“. Ir ne tik antgamtiniai – yra labai žavių žmonių, kurie patinka visiems – jie ir patys nežino, kodėl taip nutinka. Yra žmonių, kuriems sunku atsispirti – stiprų įspūdį darantys, charizmatiški žmonės, kurių jėga gyvena jų viduje. Taip pasireiškia net paprastame bendravime. Vieni bendrauja labai lengvai ir su malonumu, o kiti, norėdami susikalbėti su žmogumi, turi labai pasistengti.
Tai yra materialios būties suvokimo esmė – mes galime tai suvokti tik kaip kūnišką patirtį. Aišku, kad matome kai kuriuos pasaulio aukštesnių lygmenų fragmentus, matome „bendrą vaizdą, ne tik atskirus elementus“. Bet visi gebėjimai veikti čia slypi suvokiant ryšius, jungiančius pasaulio audinį į vieną visumą. Ir mes galime suvokti šiuos ryšius tik kūno lygmenyje, bent jau tol, kol esame prisirišę prie savo kūno.
Ryšiai su pasauliu
Ir tai nėra atsitiktinumas – juk mes taip pat esame šio didžiulio pasaulio audinio dalis, o tai reiškia, kad egzistuoja ryšiai, jungiantys mus su kitais objektais, įskaitant žmones. Tačiau čia stebėtojo efektas veikia priešinga kryptimi – jei atpažįstame, suvokiame ryšį, kuris daro mus priklausomus nuo kito objekto, reiškinio ar žmogaus, jis ištirpsta ir mes išsilaisviname. Todėl mūsų gebėjimas suvokti pasaulį šiame lygmenyje yra toks svarbus.
Mes galime pažinti gamtos dėsnius, bet negalime jų tiesiogiai suvokti, negebame veikti šių dėsnių lygmenyje. Dvasinių dėsnių lygis yra viską gebantis lygis, kuriame mūsų galimybės yra daug platesnės nei mums pažįstamame kasdienio gyvenimo pasaulyje. Jei yra žmonių, kurie gali be jokios žalos perdurti savo kūną ar daryti kitus „stebuklus“, tai reiškia, kad yra realybės lygis, kuriame visa tai tampa įmanoma – giluminis pasaulio lygis, sąveikaujantis su jo dvasine prigimtimi…
Patekimas į jį dažniausiai įvyksta atsitiktinai, tarsi savaime. Kad padaryti tai sąmoningai, reikia išeiti iš kontakto su visuomene, pivalomo bendravimo su sociumu būtinumo jausmo, panerti į vienatvės būseną – bent jau vidinę vienatvę. Tada nuslūgsta įprastas „kasdienybės triukšmas“ ir atsiranda galimybė prisiliesti prie dvasinio pasaulio. O prisilietimas yra būtina sąlyga norint patekti į giliausią, dvasinį, lygį. Tai yra, reikia pažvelgti „giliau“ į pasaulį, pamatyti, suvokti, kas jame yra, ko iki šiol neįžvelgėme…
Kai atsiduriame šiame gilesniame pasaulio suvokime, mumyse nubunda daugybė paslėptų galimybių ir gebėjimų. Kartais tokie sugebėjimai prabusdavo beveik kiekviename žmoguje – „stebuklai” yra nutikę daugeliui iš mūsų. Ir kiekvienas toks atvejis buvo susijęs jau ne su plokščio, o su daugiamačio pasaulio matymu ir patyrimu. Taigi mes ne tik prisiliečiame prie kūno žinių, bet ir pradedame jas suvokti. Ir tai yra pagrindinis kelias į vidinį vientisumą.
Susitelkimas į jusles
Yra tokia technika – nuolatinis susikaupimas savo dėmesiu ties viena ar kita kūno jusle. Pavyzdžiui, bet kuriame mūsų valgomame maiste yra gyvybingumo, jis užpildo visą mūsų gyvenimo lauką. Ir mes galime tai pajusti tiesiogiai, sutelkę dėmesį į liežuvio galiuką, kol subtilesnis skonis užpildys visą burną. Tai yra gyvybingumo energijos koncentratas. Jei išmoksime jį tokiu būdu išgauti iš mus supančio gyvybingumo lauko, galime pereiti prie energetinės sąveikos su juo.
Galima sutelkti savo dėmesį ties nosies galiuku. Tada pradžioje įprasti kvapai sustiprėja, tačiau po kurio laiko jie išnyksta, o mes užuodžiame kitokį, neįprastą ir labai malonų kvapą. Juo galime pripildyti savo kūną – tai tiesioginis prisilietimas prie gyvybingumo jėgos. Jei šio kvapo suvokimą – jutimą padarysime nuolatiniu, ryšys, jungiantis mus su šia jėga, pasidarys stabilus, tada mums net gali nebereikėti maisto.
Dvasinė juslė
Tam, kad mumyse pabustų tikroji, grynoji dvasinė juslė, reikia išsivaduoti iš įprastų troškimų, tarsi juos išjungti savyje bent trumpam ar visam laikui. Tai yra bendra taisyklė – norėdami paliesti aukštesnį planą, turime atsisakyti žemesnio, bent jau kuriam laikui. Ji galioja visuose lygiuose… Čia svarbus sąveikos su gyvybingumo lauku laipsnis. Viskas, su kuo tiesiogiai bendraujame, prie ko liečiamės, tampa mums matoma. Užmezgę ryšį su ta jo puse, kuri anksčiau buvo nematoma, galime pamatyti subtilųjį lygmenį.
Verta turėti omenyje, kad tam tikru mastu visos gyvybiniame lauke esančios struktūros turi gyvybės kūną – čia patekusios jos tarsi atgyja. Labai žemas lygis gali būti padidintas mūsų sąskaita – kai nuolat kontaktuojame su kokiu nors objektu, jis be savo turimos prisipildo dar ir mūsų gyvybe jėga – štai kodėl prisirišame prie tam tikrų daiktų ar gyvų būtybių.
Švytėjimas
Dauguma žmonių negali matyti viso pasaulio vaizdo, tokio, koks jis yra iš tikrųjų. Jame yra lygis, kuris jungia mūsų pasaulį su visais kitais pasauliais. Ir tai lengva atpažinti – kai paliečiame tą lygį, pasaulis tampa švytinčiu – tiesiogine to žodžio prasme. Mes matome nebe konkrečius objektus, o „švytėjimą“, jungiantį juos į vientisą visumą. Reikia minkštu žvilgsniu sklęsti per visus mus supančius objektus – atsiranda įsitraukimo – susiliejimo būsena ir pasaulis iš tikrųjų pradeda švytėti – taip pat ir mes patys. Vientisume mus lydi švytėjimas.
Lina Rudaitienė
