Yra taisyklės, kurios veikia apčiuopiamoje pasaulio pusėje – tai vadovėliuose aprašyti „gamtos dėsniai“. Jie mums atrodo nesunaikinami. Iš esmės taip ir yra – su gamtos dėsnių pažeidimais susiduriame retai. Tačiau yra kita pasaulio pusė – tai gyvųjų, nešančių savyje „dvasinę kibirkštį“, pasaulis. Esmininis skirtumas yra tas, kad bet kuris gyvas organizmas yra labiau procesas, o ne objektas.
Visi gyvi organizmai gali išlaikyti savo formą, o tai yra dvasinės prigimties kaip „kibirkšties“ pasireiškimas. Tam tikra energetinė matrica suteikia stabilumą matomų gyvų objektų formai. Žinome, kad kūno audiniai geba nuolat atsinaujinti, o naujos ląstelės užima tas pačias senųjų vietas. Oda nuolat atsinaujina, tačiau išlieka kapiliarinis raštas, randai, akies tinklainės raštas ir daugelis kitų matomų individualumo apraiškų.
Gyvenimas yra procesas
Kodėl gi tai vyksta? Fizinio kūno viduje yra kita struktūra – energetinis kūnas. Jis jungia, valdo visas kūno ląsteles ir sujungia jas į vientisą visumą. Gyvenimas nėra matrica, tai procesas – gyvybinių energijų judėjimas kūno kanalais. Būtent jis kaip priežastis skatina kūno formavimąsi įprastoje erdvinėje formoje. Tai yra, fizinio kūno egzistavimo priežastis yra ne materialioje, o energetinėje ir dvasinėje mūsų būties pusėje. Tai tarsi nematomas gyvybinių energijų scenarijus, kryptis ir judėjimas.
Yra įvairūs objektai ir jų atvaizdai, o yra ir mums nematomi ryšiai, kurie sujungia tuos objektus su mumis. Mano automobilio vaizdas yra vienas dalykas, o mane su juo siejantis ryšys yra visai kas kita – tai galimybė vairuoti šį automobilį. Ir čia yra įdomus momentas – tą patį pasaulio paveikslą galima apibūdinti gana skirtingai, netgi priešingai. Paimkime, pavyzdžiui, sporto varžybas, kai rezultatą galime apibūdinti kaip pergalę, pralaimėjimą arba kaip naudingą patirtį, treniruotę.
Du pasaulio aprašymo būdai
Yra du pasaulio aprašymo būdai. Tikrasis, realus, kurio tiesa esame tikri – čia žodžius papildo tikėjimo energija. Šitas pasaulio suvokimas pagrįstas mūsų ilgalaike patirtimi, todėl mes juo tikime. Kitas pasaulio supratimas – galimas – kuriame variantų yra daug. Neabejojame, kad rytoj saulė patekės, tiksliau, didžioji dauguma žmonių tuo neabejoja. Ir tuo pačiu žinome, kad aprašymas, susijęs su orų prognoze, gali išsipildyti, o gali ir neišsipildyti.
Tikrasis aprašymas yra susijęs ne su žodžiais, o su mūsų patirtimi. Be išorinio gyvenimo modelio, mumyse yra ir jo atspindys – vidinis modelis, kuriame yra visa įspūdžių energija, kurią gavome. Tai tampa realaus pasaulio aprašymo pagrindu, kuris iš tiesų koreguoja regimą tikrovę pagal save. Ir nors šis aprašymas remiasi tik žodžiais, apibūdinančiais jį, mūsų įspūdžiais, tačiau jis egzistuoja kone neginčijamai mūsų pasaulėžiūroje.
Mes turime labai stiprią vidinio stebėtojo cenzūrą, kuri veikia ikižodiniu žinių pavidalu. Kas atrodytų labai holistiška – tai vadinama „sveiku protu“. Kai susiliečiame su kažkuo „stebuklingu“, mūsų sąmonė bando rasti tam „pagrįstą paaiškinimą“ arba tiesiog „atmeta“ – sąlyčio su stebuklingu patyrimu įspūdis išsaugomas tik jausmine forma. O prasminėje, mentalinėje formoje to, kas mums nutiko, prisiminimas labai greitai prarandamas – dėl įprasto pasaulio aprašymo tikroviškumo. Todėl mus supančio pasaulis supratimas išlieka toks pat.
Mes patys esame nemėgiamo pasaulio saugotojai, nesąmoningai siekiame, kad jis išliktų stabilus ir nekintantis. Tai yra, matydami pasaulį, visada ieškome jame nekintamumo, pažįstamo peizažo elementų. Mes nematome nuolat vykstančių pokyčių – mūsų pasaulis pulsuoja, o mes darome viską, kad šio pulsavimo nepastebėtume. Mes nesąmoningai siekiame išsaugoti pasaulį įprastu kasdieniu pavidalu.
Reikia pakeisti požiūrį
Mums pasaulio aprašymas yra žodžių ir sakinių seka, tai yra linijinė struktūra. Tuo tarpu energetinis pasaulis nėra linijinis, tai yra raštų pasaulis. Neįmanoma apibūdinti netiesinės struktūros naudojant tiesinę, linijinę metodiką. Ir todėl bet koks žinomas pasaulio aprašymas yra netobulas – jei atsižvelgsime tik į jo loginę dalį.
Mūsų kūnas yra pririštas prie pažįstamos konkrečios pasaulio versijos, tad norint nutraukti šiuos ryšius, reikia „supurtymo“ – kontakto su kažkuo neįprastu. Ir netgi susitelkimas į tai yra proveržis. Kad užsimegztų ryšys su subtilia dvasine realybe, reikia kažko išskirtinio – tai gali būti „obertonai“, atsirandantys žodžius išrikiavus teisinga tvarka. Virš žodžių egzistuojančios „melodijos“ formavimas – šios melodijos skambesys perkelia pasaulio aprašymą iš įprasto į aukštesnį lygį. Tame lygmenyje jaučiame dvasinio pasaulio tiesą, jo tikroviškumą.
Reikia pakeisti požiūrį. Mes esame įpratinti į pokyčius, naujoves nekreipti dėmesio. Tai ir reikia pakeisti. Ieškokime ko nors naujo, ir sutelkime į tai dėmesį. Padarykime tai pagrindiniais savo pasaulio paveikslo ir aprašymo elementais. Tada pasaulis ims vis labiau pulsuoti ir kada nors atsidursime ant ribos, skiriančios realų ir stebuklingą, materialų ir dvasinį pasaulius, bei galėsime ją kirsti. Tai atves į savo „dvasinės kibirkšties“ patyrimą. Ji kiekvieną kartą bus kitokia, visada nauja, stebuklinga, nepakartojama, įprasminanti mūsų būtį, įkvepianti nuotykių ir atradimų kupinam gyvenimui.
Kiekvieną kartą, kai darome „proveržį supratime“, tai jaučiame. Todėl reikėtų siekti nė dienos nepraleisti be prisilietimo prie naujų žinių, patirčių. Vadinasi, svarbiausia yra kiekvieną dieną žengti naują žingsnį savęs ir pasaulio pažinimo link, susjungiant juos visus savo pasaulėžiūroje, pasaulėjautoje. Tada yra galimybė įveikti inercijos pasipriešinimą ir patekti į savo būties centrą, „dvasinę kibirkštį“, pažinti savąją dvasinę prigimtį.
Lina Rudaitienė