Žmonės gyvena priežasties – pasekmės dėsnio poveikyje, bet daugeliui tai atrodo abstrakcija, nes fiziškai, jusliniame lygmenyje, mes to nejaučiame. Atitinkamai, nėra akivaizdžių priežasčių siekti vadavimosi – net ir dabar mums atrodo, kad galime veikti savo laisva valia. Todėl ir klausimas, kaip pažinti savo prigimtį, nekyla.
Tam, kad paklustume priežastingumo poveikiui, mums iš dalies atimta atmintis, sąmoningumas. Prisiminkime – mes nemėgstame paklusti išorinėms jėgoms ir, jei matome savo priklausomybę, bandysime jos atsikratyti. Mus „pastūmė“ – sureaguosime agresyviai arba įsižeisime, nors gali lydėti abi reakcijos. Jei padarė mums ką nors gero, ir mes jausime pareigą atsilyginti, atsidėkoti. Taip yra ir visada – už daugumos veiksmų, kuriuos atliekame tarsi savo noru, slypi mums nematomas karminis mechanizmas.
Kai veikiame pilnai dėmesiu dabartyje, mūsų judėjimas yra logiškas ir kryptingas, tad nepriklauso nuo praeities veiksmų. Tačiau visi „atsitiktiniai, chaotiški, automatiniai veiksmai“ yra susipynę į dimensiją, kurioje veikia Karmos dėsnis. Mūsų individualus priežastinis kūnas nuaustas iš daugybės programų, kurių privalome laikytis. Jis sąveikauja su išoriniu, kolektyviniu karminiu lauku ir įtraukia į mūsų individualumui svetimas programas, priverčia joms paklusti.
Mes trokštame panerti į Samadhi būseną. Tie, kam pavyko prisiliesti prie dvasinių žinių, sugebėjo kuriam laikui sustabdyti „mentalinį triukšmą“ ir tada jų mintys tapo „aiškios“. Tikriausiai daugeliui yra pažįstama „krištolinio skaidrumo sąmonės“ būsena – būtent tai skamba šviesioje rimtyje. Ir kiekvienas, kas tai patyrė, žino, kaip tai reta. Tai tarytum nušvitimo būsena, ir jeigu ji trunka pakankamai ilgai, galima patirti „sąmonės nušvitimą“, pakylėjantį į aukštesnį dvasinio išsivystymo lygį.
Bet koks mūsų sąmoningas veiksmas gali tapti dialogo su pasauliu dalimi. Šiuo atveju tai tampa magišku veiksmu, galinčiu pakeisti pasaulį giliausiuose lygmenyse. Tačiau tam reikia išmokti ne tik kalbėti, bet ir klausytis pasaulio. Tai leidžia gauti „atliepimą“, suvokti pasaulio reakciją į mūsų veiksmus. Ir pakeisti juos taip, kad jie virstų būdu sukurti derėjimo rezonansą.
Svarbiausia čia yra savo veiksmų suvokimas. Tai nėra bandymas įtvirtinti sąmoningą kontrolę – tokia kontrolė tik trukdytų. Tai yra įsisąmonintas savo veiksmų stebėjimas. To realizuoti neleidžia sąmoningumo trukdžiai, ateinantys iš priežastinio dėsnio veikimo lygio ir verčiantys likti „kaip seniau“. Jei koks nors veiksmas jau yra tapęs automatišku, sąmonės įsikišimas daugeliu atvejų pažeidžia „status quo“…
Kontroliuoti ir stebėti veiksmą yra du skirtingi dalykai. Kai mes kontroliuojame, pagrindiniu klausimu tampa – ar viską darome teisingai? O kai stebime, galime tiesiog mėgautis, grožėtis judesiais – kaip žavimės gerais šokėjais. Žavėjimasis yra ypatingas stebėjimas, leidžiantis pamatyti, pajausti giliausius judesių virpesius. Įžvelgti tobulą bet kokio stebimo veiksmo, objekto, reiškinio formą.
Norint tapti sėkmingu, reikia grožėtis tuo, ką darome, kas vyksta. Pajuskime tas vibracijas, kurios rezonuoja su mumis. O jų galima pamatyti visame kame – užtenka prislopinti karmos virpesius. Prisiminkime akimirkas, kai pasaulis tarsi pražysta prieš mus – taip nutinka, kai „chaotiškas šurmulys“ po truputį nurimsta. Ir atvirkščiai – pasikeitus pasaulio suvokimui „šurmulys“ nuslūgsta. Tada pavyksta pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra, tikrą, be jokio iškraipymo…
Akivaizdu, kad mūsų vaiksmai yra netobuli – bet mus supantis pasaulis taip pat yra netobulas. Ir visi yra patyrę akimirkų, kai pasaulis pradeda „švytėti“. Vadinasi, jame yra giluminis subtilesnis lygmuo, kurį galime paliesti. Jis yra ir mumyse – tai mūsų pačių dvasinė prigimtis. Ir kai mes pradedame žiūrėti į save teisingu „žvilgsniu“, mūsų dvasinė prigimtis pradeda atsibusti. Tada galime patirti, pažinti tikrąją savo esybę.
Reikia tik pabandyti, išdrįsti nerti į tai – pradėti ne kalbėti ar veikti, o sąmoningai klausytis, jausti, stebėti… Kai mes apie ką nors galvojame, mūsų mintys prisipildo „chaotiško šurmulio“, ir tampa silpnos, nes paklūstame kolektyvinės karmos poveikiui. Bet jei įsiklausome į savo mintis, jos išvalomos nuo išorinio poveikio ir įgauna visą dvasinę galią, slypinčią minčių žodžių prasmėje.
Tai yra pagrindinė bet kokių užkalbėjimų paslaptis – turi būti ne tariama, o to klausomasi – tada jie tikrai veikia. Bet tai taikomasis momentas – svarbiausia atsiminti „bemintį, negalvojimo“ jausmą. Ir liks išmokti panorėjus jį suaktyvinti savyje. O juk tai yra tylos būsena, vidinės tylios rimties jausmas, kasdienybės virpesių susilpnėjimas ir savo pirminės dvasinės jėgos pažadinimas mintyse. Tai galioja mąstymo procesams.
Įgudus tai galima naudoti ne tik mąstant, o bet kokioje veikloje. Juk pagrindinis bet kokio veiksmo rezultatas galėtų būti savęs, savo vidinių struktūrų pakeitimas. Tačiau šia galimybe beveik niekas nesinaudoja – veiksmus vertiname tik kaip įrankį pakeisti išorinį pasaulį. Nors iš tikrųjų tai yra mūsų vidinės esaties ir supančio pasaulio sąveikos momentas, kurio stebėjimas leidžia mums prasiskverbti į savo gelmes, pažinti save, tapti vientisu.
Tęskime savistabą darant bet kokius paprastus veiksmus. Stebėkime savo kūno judesius, visomis juslėmis nerkime į savęs pažinimą. Po kurio laiko pamatysime, kaip įprastas ėjimas tampa vidiniu šokiu, kaip judesiai prisipildo grakštumo, o kūnas įgauna gebėjimą harmoningai judėti. Taps vis aškiau, kaip bet kokie veiksmai gali tapti dvasios ir kūno ugdymo įrankiu. Pajusime, kad mūsų būties audinys tampa vientisas, gyvenimo raštas – harmoningas, o visi veiksmai – susilieję į vientisą įkvėpimo, susižavėjimo, palaimos šokį…
Lina Rudaitienė
