Būties keliu mus veda ketinimo jėga, kurios dėka įgyvendinimi Sielos planai. Tai yra mūsų dvasinio individualumo įkūnijimas. Daugelis žmonių tai jaučia – jei žmogus turi tikslą, jis pasireikš. Kažkas rašo dainas, poeziją, knygas, piešia paveikslus, tyrinėja, išradinėja… Tai visada sukelia aplinkos pasipriešinimą, nes pasaulis siekia likti pusiausvyroje. Juk nauja turi būti pritaikyta ir įsisavinama, o tai nėra lengvas procesas. Daug lengviau užkirsti kelią naujovėms – arba tiesiog pakeisti kūrėjo kelią taip, kad jis kartotų jau žinomus dalykus.
Didžioji dalis ketinimo jėgos veikia karminio kūno struktūrose. Tai pasireiškia įvairiai, pavyzdžiui, konkrečių veiksmų lygmeniu – kai kylas noras paliesti savo veidą dėl ko nors susimąsčius. Kitame lygmenyje tai yra „blogi įpročiai“ – juk iš tiesų bet koks įprotis yra blogas, nes riboja mūsų galimybes laisvai veikti. O bendro gyvenimo audinio lygmenyje – tai vadinama likimu. Yra programa, pagrįsta ankstesniais veiksmais, tų veiksmų pasekmėmis – tai karma, priežasties – pasekmės raiška. Ir yra sukaupta jėga, kuri panaudojama aktualizuoti mumyse esančias programas – tai aukščiausias lygis – ir jį sunkiausia pakeisti.
Mūsų Sielos jėga yra persmelkta individualumo virpesių, todėl ji siekia vaduotis iš priklausomybės nuo karminio kūno. Kad Sielai padėti išsilaisvinti, reikia atskirti save nuo karminio kūno, o tai padaryti sunku. Didžioji dalis mūsų ketinimo galios yra karminiame kūne, kuris verčia mus atlikti įprastus veiksmus. Egzistuoja bendra karmos samprata, bylojanti apie bet kokių pokyčių neįmanomumą – kiekvienas veiksmas reiškia tam tikrą atoveiksmį. Ir tai yra kelias į niekur – žmogus daro „blogus darbus“, nes kažkada jautėsi blogai, jam kažko trūko. Jei už tai bus nubaustas, jis ko gero nepagerės, todėl kitą kartą greičiausiai pasielgs dar „blogiau“.
Ir taip be galo – iki tam tikro galutinio taško, už kurio tėra visiška destrukcija. Tame yra akivaizdus vidinis prieštaravimas – jei kiekvienas mūsų veiksmas yra nulemtas ankstesnių, kokią atsakomybę už tai galime prisiimti? Tai yra amžina laisvos valios problema – jei jos nėra, žmogus neturėtų už nieką būti atsakingas. O jei taip, žmogus yra laisvas nuo bet kokių taisyklių veikimo, karmos poveikio…
Egzistuoja natūralios gyvenimo taisyklės, kurių pažeidimas visada paveikia mus ir nusėda mūsų atmintyje. Mes tai jaučiame, todėl dauguma žmonių nenori pažeisti dorovės. Ir yra dirbtinių taisyklių, aprašytų, pavyzdžiui, valstybių įstatymuose aba religiniuose įsakuose. Jų pažeidimo pasekmės priklauso nuo mūsų požiūrio į jas – jei priimame jas kaip savaime suprantamus dalykus, jos tampa mūsų dalimi, tad jų nesilaikant jausimės blogai. Bet jei suvoksime šių taisyklių sąlygiškumą, jų nesilaikymas neturės blogų pasekmių.
Pasirinkimo tarp gėrio ir blogio problema yra pagrindinė žmogaus dvasinės evoliucijos tema. Ji išsprendžiama labai paprastai – atskyrus save nuo savo veiksmų, jokių karminių pasekmių nekyla. Visi žmonės yra visuomenės, kuriai save priskiria, dalimi. Jei jaučiame tai visiškai, susitapatinę, tada tampame to didelio kolektyvinio mechanizmo, kurio būtį reikia palaikyti, dalimi. Į tokias karmines situacijas patekus, svarbu savęs su jomis netapatinti, o tai retai kam pavyksta.
Mes turime individualią dvasinę jėgą, įkūnytą individualumo vibracijoje. Įprastu atveju šios vibracijos pasirodo esą karminiu kūnu, kuris mus visiškai pajungia. Tačiau kartais koks nors spontaniškas veiksmas surezonuoja su mūsų individualumu – tada mintis tampa ketinimu. Tai atsitinka savaime – jei žmogaus viduje skamba „melodija“, ji tikrai ištrūks į išorę. Pagrindinis dvasinės kūrybos būdas – savęs keitimas. Ir toks ketinimas neatsiranda savaime, jis turi būti ugdomas – be šito mažai kas pasiekiama.
Gebėjimas judėti į priekį nepaisant pasipriešinimo yra labai svarbus – štai ką mes laikome valios apraiška. Tačiau dar svarbiau, kad judėtume laisvai ir su malonumu. Būtent tada pasaulyje ir mumyse gali įvykti tikri pokyčiai – kai mūsų mintys ir veiksmai tampa viena, ketinimo jėga išsilaisvina ir gali tiesiogiai paveikti pasaulį. Aukščiausia ketinimo pasireiškimo forma – kai mums nebereikia nieko daryti, mūsų mintys jau susijusios ne su mūsų kūnu, o su pasaulio energetine struktūra.
Norint savarankiškai sukurti ketinimą, reikia išmokti susigrąžinti energiją, esančią karminiame kūne. Pavyzdžiui, išmokti stebėti savo „karminius veiksmus“ – „atsitiktinius nukrypimus“ ir saugoti save nuo jų. Bet tai tik pirmas etapas – savęs, savo įpročių inercijos įveikimo etapas. Antrasis – tai pergalingas sėkmės jausmas. Ketinimo praktika skirta pažinti savo tikrąsias dvasinės prigimties vibracijas. Tai išsivadavimas iš karminių pančių.
Yra dvi ketinimo pusės – savęs įveikimas per pastangas ir susijungimo su ketinimo jėga džiaugsmas, kai veiksmas, anksčiau reikalavęs pastangų, laikui bėgant tampa laisvu veiksmu. Susijungus su savo dvasine ketinimo jėga, remkimės ja, kad pasiektume pagrindinį tikslą – savo prigimtinę dvasinę būtį. Pasinaudokime savo dvasine spontaniška kūrimo galia, kad nukreipti ją tinkama linkme!
Lina Rudaitienė
