Tikslo pasirinkimas ir siekis suteikia mūsų gyvenimui prasmingumą. Bet kokie tikslai byloja apie „kelio baigtinumą“. Akivaizdu, kad kai yra tikslas, kurį reikia pasiekti, jį pasiekus galime nustoti judėti. Įprastame gyvenime mes judame daugybe kelių, krypčių. Mus lydi įvairūs tikslai, kuriuos turime pasiekti, kad galiausiai galėtume „sustoti“. Jei nepavyksta rasti tokio tikslo, gali atsirasti egzistencijos beprasmiškumo jausmas…
Galima matyti kelią, kuriuo einame, įsiminti viską, ką palietėme, pamatėme, patyrėme – tada „sustojimas“ tampa mums nereikalingu ir neįdomiu. Kam reikalinga „pauzė“, jei mums įdomu – kam sustoti, jei skaitome įdomią knygą ar žiūrime įdomų filmą? Bet galime matyti ne kelią, o galutinį kelio tikslą – tada kelias tampa tik tuo, ką mums reikia įveikti. Tada mums svarbiau ne pamokos, o patiriami pokyčiai, ir, žinoma, tada mažiau ko nors išmoksime.
Visi tradiciniai mokymai turi idėją apie galutinį tikslą, kurio pasiekimas yra kelio užbaigimas. Apskritai mintis, kad yra galutinis taškas, kelio pabaiga, yra pagrindinis ne tik ezoterinių žinių, bet ir apskritai žmogaus žinių elementas. Visada turi būti pasiektas tikslas, kuris tampa kelio pabaiga. O kai jį pasiekiame, tarytum viskas baigiasi. Atrodytų, viskas logiška – juk gyvenime visada judame tikslingai.
Prisiminkime daug įvairių mums malonių ir visai netikslingų veiklų. Šokdami žmonės juda be jokio tikslo, nesistengia nieko pasiekti, jiems patinka procesas, o ne rezultatas. Kažkada žmonės labai mėgdavo dainuoti chore – tai būdavo beveik visų susibūrimų dalis. Nelabai svarbu, ką dainuoti – svarbu buvo dainavimo suderinamumas, bendro rašto sukūrimas, kuris buvo pagrindinis rezultatas. Jokio šokio negalima sušokti iki galo ir joks pokalbis nuoširdumo lygmenyje negali būti užbaigtas. Esmė čia yra judėjimas tobulumo link.
Norint ištrūkti iš šio uždaro tikslų rato, tereikia suprasti, kad galutinio tikslo nėra. Esminis mūsų būties tikslas ir prasmė yra nuolatinis judėjimas evoliucijos spirale aukštyn. Prisiminkime, kai kalbame apie kolektyvinį žmonijos vystymąsi, nekeliame jokių galutinių tikslų – šios raidos begalybė mums atrodo akivaizdi. O kai galvojame apie žmogaus kaip individo tobulėjimą, visada iškyla tikslas, kurį reikia pasiekti ir tik tada jis galės sustoti, nurimti…
Mums atrodo, kad esame vientisas objektas, bet iš tikrųjų esame tik „dalelytė“, dalyvaujanti bendrame kolektyviniame judėjime. Štai kodėl mes taip stipriai siekiame kažkokio galutinio tikslo. O jeigu atsisakysime šio noro, jei suprasime, kad judėjimo procesas yra būties pagrindas, jei susijungsime su savo bangos forma, išsivaduosime iš kolektyvinių pančių galios. Tada įgysime tikrą vientisumą, kurio pagrindas bus mūsų individualumo vibracijos.
Nereikia atsisakyti tikslų – materijoje be jų neapsieinama. Tiesiog reikia suprasti, kad tikslas nėra pagrindinis dalykas. Pavyzdžiui, kalbantis su kitu žmogumi mums svarbiomis temomis, svarbu yra ne įtikinti jį savo požiūrio teisingumu, o išplėsti savo, bendrą požiūrį. Kai svarbiausiu tampa tikslas, pradedame konkuruoti su daugybe žmonių. O kai išorinis tikslas mums tampa nelabai svarbus, tada išryškėja mūsų gebėjimas keistis. Mes galime plėsti pasaulėžiūrą, artėti prie mūsų gyvenimo prasmingumo, susijungti su mūsų dvasiniu prasmingumu.
Tikslas gali egzistuoti tik tada, kai mūsų kelias yra baigtinis, kai galime jį pasiekti ir sustoti. Bet prisiminkime būseną, kuri apima, kai mūsų sąmonė susiliečia su dvasinėmis prasmėmis, amžinybės lygiu. Tai ne žinios, o jausmas. Ir jei išmoksime sujungti savo tikslingumą su prasmingumu, pasirinkti prasmingus tikslus, auginsime savo vientisumą. Sąmoningame vientisume atsiversime Amžinybei – Begalybei savyje.
Lina Rudaitienė
