2022-10-20 tema: kaip įdomiai tęsti

Linijinis mąstymas, kuris mums yra įprastas, reiškia tam tikro tikslo buvimą. Kurio reikia siekti, o pasiekus galima sustoti ir pailsėti. Taigi gyvenime nuo mažens mes mokomi vis ko nors siekti. Visose religijose kviečiama kažko siekti – patekti į Rojų, į Nirvaną, pakilti virš kasdienybės rutinos ir pan. Bet kuriame kelyje yra tam tikra riba – tikslas, kurį reikia pasiekti. Tuo tarpu mintis, kad jokio „baigtinio finišo“ nėra ir kad galima judėti amžinai, neatrodo patraukliai.

Žmogui tiesiog labai sunku suprasti ir priimti, kad pagrindiniu dalyku gali tapti pats judėjimo procesas, o ne kokio nors tikslo pasiekimas. Tai yra, tam tikru lygiu apie tai žino visi – bent jau tie, kurie supranta betikslio vaikščiojimo, žaidimo ar tiesiog būvimo malonumą ir džiaugsmą. Tačiau savo viduje mes visada siekiame „galutinio tikslo“ – tam tikro taško, už kurio nebereikia judėti.

Būties audinio raštas

Mes savo gyvenimo audinyje įprastu atveju suvokiame save kaip tašką, kuris juda to audinio rašto gijomis. Jos visada yra baigtinės, todėl nueitas kelias mus ne sustiprina, o silpnina – pavargstame, artėjame prie senatvės ir mirties. Tačiau jei išmokti jausti save kaip visą būties audinio raštą – tada suvokimas pasikeičia. Tai labai panašu į gyvenimo audinį, kurį kuriame mes patys ir kuriuo esame.

Įprastai mūsų gyvenimo audinys paklūsta daugelio interesams, tampa visuomenės dalimi. Tokiu atveju neįmanoma su savuoju būties audinio raštu būti pilname ryšyje. Yra Fibonačio spiralė, besiskleidžianti nuo taško iki begalybės – joje yra jėga, kurios pakanka savimonei įgyti. Ir yra apskritimas – erdvinė struktūra, turinti mažai jėgos. Joje mūsų gyvenimas kažkiek panašus į „nuolatinį pasikartojimą“, „sukimąsi voverės rate“. Tai galima atpažinti, bet kaip išeiti iš to „uždaro besikartojančio gyvenimo rato“?

Norint paversti ratą spirale, reikia išmokti nuolat judėti. Mes buvome išmokyti daryti pauzes, pristabdyti bet kokį veiksmą. Jaučiame save kaip tašką, ir tik sustojus gebame pajusti save. Todėl žmogus visada siekia pailsėti – net ir užsiėmęs kažkuo įdomiu. O per bet kokią pertrauką išsivyniojančios spiralės tąsa nutrūksta ir geriausiu atveju virsta ratu. Tada tikrąjį judėjimą pakeičia „užsiciklinimas“, begalinis slydimas tuo pačiu ratu.

Įdomumas padeda tęsti

Tai taip giliai įsišakniję, kad potraukiui „sustoti“ beveik neįmanoma atsispirti. Aišku, kad daugumai tai atrodo normalu – kai ką nors darome, pavargstame ir atrodo, kad reikia pailsėti. Tiesą sakant, nėra taip – ​​viskas priklauso nuo ritmo teisingumo. Mūsų širdis gali plakti dešimtmečius be jokios pauzės. Kartais nuoširdžiai bendraujant galime labai ilgai tai tęsti. Ne atiduoti, prarasti, o gauti papildomos energijos. Bet ką darant tinkamu ritmu, tai gali tapti mūsų energijos šaltiniu. Ir taptų, jei nenutrauktume tęstinumo.

Tam pirmiausia turime rasti tai, kas mums būtų įdomiausia šiuo metu tęsti. Tarkime, kad jau daug skaitėte ir turite teorines žinias. Bet tai turi būti perkelta į „žinių kūną“ – tiesiog išsikelkite sau šią užduotį. Ir tada nuolat tai darykite. Kai ką nors darome, mūsų veiksmai beveik visada yra prieštaringi – tarsi sulėtiname, stabdome save arba stengiamės kuo greičiau baigti. Pats įdomiausias prieštaravimas slypi mumyse tarp noro ir nenoro ką nors daryti.

Pusiausvyra tarp chaoso ir tvarkos

Bet kokiame veiksme, pasikliaujant žiniomis, galima įžvelgti priešingybę. Pavyzdžiui, reikia kažką padaryti, bet dabar to daryti nesinori. Daugeliui pažįstama situacija – tai pagrindinė chaoso ir tvarkos susidūrimo priežastis. Palikę viską taip, kaip yra, stojame į chaoso pusę, kuris iš mūsų gali daug ką atimti. Tvarkos siekis gali mus per daug įrėminti taisyklėse, prarandant kūrybinį polėkį.

Stebėkime ir darykime viską su įdomumu. Ir taip galime stebėti, kaip mumyse egzistuojančios žinios kovoja su į mus įdėtomis programomis. Įdomu, kai pakylame virš jų, tampame nuo jų nepriklausomi. Ir tada noras pristabdyti išnyksta savaime – tampa vis įdomiau tęsti. Norisi tęsti.

Turintiems sąmoningą ryšį su savo Siela, Dvasia, lengviau užčiuopti tęsimo reikšmę. Tuomet nereikia nieko mokytis – pakanka prisiliesti prie išorinių žinių šaltinių, ir tai padės prabusti – prisiminti. Po to viskas paprasta – tereikia išmokti taisyklingai judėti ir atrasti testinumo malonumą. Prisijungus prie į begalybę išsivyniojančios dvasinės evoliucijos spiralės, ji takiai ves mus savuoju Sielos keliu. Paslėptos dvasinės žinios prabus ir tada jau viskas priklausys tik nuo mūsų pačių…

Lina Rudaitienė

Ankstesnis straipsnis2022-09-21 tema: būties audinio raštas
Kitas straipsnis2022-11-16 tema: atminties vientisumas