2022-08-23 tema: atmintis ir vientisumas

L. Rudaitienė - Atmintis ir vientisumas
Atmintis ir vientisumas

Apatinis – viršutinis atramos taškai

Gyvybingumas egzistuoja bangos pavidalu – tai gyvybės laukas, supantis visą Žemę. O mes, žmonės, kaip savimonė, galime egzistuoti tik atsiribojus nuo pasaulio. Neįmanoma atsiskirti nuo pasaulio esant bangos pavidalu. iš čia ir atsiranda stebėtojo efektas – savimonės įgijimas akimirksniu sustabdo pasaulį, paverčia jį korpuskuline, tai yra, dalelės forma. Tačiau gyvybingumas gali egzistuoti tik kaip banga. Todėl visos gyvos būtybės turi turėti bent du skirtingus atramos taškus.

Žmogaus „apatinis atramos taškas“ yra genetiškai nulemta fizinio kūno sandara. To pakanka gana sudėtingoms gyvybės struktūroms susidaryti. O „viršutinis atramos taškas“ – bendras pasaulio paveikslas, kuris visų pirma reikalingas savęs identifikavimui su šeima, gimine, gentimi. Žmogui svarbiausia jaustis žmogumi – tas pats galioja visiems aukštesniems gyvūnams. Žinoma, svarbūs ir kiti pasaulio paveikslo elementai, jie leidžia orientuotis pasaulyje ir net jį keisti. Tačiau pagrindinis yra pats tapatinimasis su savo rūšies būriu.

Kolektyvinė atmintis

Be genties yra dar kažkas, su kuo galima save tapatinti – tai yra savojo Aš įvaizdis. Žmogus ir visi aukštesni gyvūnai turi atminties užuomazgas. Aišku, kad iš pradžių jie buvo naudojami mokymuisi, sąlyginiams refleksams formuoti. Visi besąlyginiai refleksai priklauso „apatiniam atramos taškui“. Sąlyginiai refleksai gali būti perduodami tiesiogiai, jie tapo kolektyvinių žinių elementais. Ir tuo pačiu žinios apie save – tai, kas vadinama asmenine istorija.

Gyvūnai turi tokią savo biografijos idėją, kuri yra labai nestabili, nes tai tik patirties vaizdai, iš kurių sunku sukurti kažkokį scenarijų. Visų pirma dėl to, kad ten nėra laiko faktoriaus – tai yra rytas, diena ir vakaras išskiriami, bet vakarykštį vakarą atskirti nuo užvakar yra daug sunkiau. Biografija ar asmeninė istorija labai trumpa, todėl negali būti visavertis atramos taškas.

Mentalinis kūnas

Yra sąmonė – daugelis gyvūnų ir žmonės turi sąmonę. Ir yra mentalinis kūnas – jo išskirtinumas tas, kad jis turi „trukmę“ ir „tūrį“. Gyvūnų sąmonę formuoja „blyksniai“, ji beveik visiškai panardinama į dabartį. Todėl jei gyvūnams niekas negresia, jie dažniausiai miega – sąmoningumo buvimas jiems gal net trukdytų.

O mentalinis kūnas egzistuoja nuolat – žmogus tam tikrame lygyje visada „atsimena save“. Akivaizdu, kad dažnai žmonės įsivelia į kokią nors situaciją, tarsi pamiršdami apie visa kita – tai pagrindinis dalykas, leidžiantis juos apgauti. Tačiau tam tikromis pastangomis jie gali pažadinti savimonę, atsiskirdami nuo visko, kas vyksta, rasti sąmonės atramą savyje.

Bėda ta, kad tai tarsi „blyksniai“ – žmogus gali prisiminti save, prisiliesti prie mentalinio kūno, o paskui vėl nuo jo atsiskirti. O tam, kad metalinį kūną būtų galima panaudoti kaip gyvybinės energijos talpyklą, jį reikia sustiprinti ir padaryti nuolatos budriu, sąmoningu. Deja, žmonės gyvena „iliuzijų sapne“ ir kad pabusti, reikia įvaldyti savo mentalinį kūną. Tada atsiranda galimybė įgyti nepriklausomybę nuo fizinio kūno – rasti tai, kas gali egzistuoti po fizinio kūno mirties. Tačiau iš tikrųjų tai yra perėjimas į kitą – dvasinį lygį.

Kaip save prisiminti ir keisti

Pagrindinė problema yra ta, kad negalime prisiminti savęs kaip visumos – negalime visiškai būti mentaliniame kūne ir pradėti naujo savo egzistencijos ciklo viją aukštesniame lygyje. Reinkarnacija lemia, kad be ankstesnės atminties mes vėl ir vėl liekame tame pačiame lygyje. O juk mūsų evoliucinė užduotis yra judėti pirmyn. Norėdami tai padaryti, turime visiškai atsiminti save ir išsaugoti šią savimonę. Padaryti sąmoningumą nuolatiniu.

Akivaizdu, kad tai atrodo labai sudėtinga. Norint suprasti, pažinti save, visiškai save prisiminti, reikia pasinerti į save. Į visatą, kuri egzistuoja mumyse. Daugeliui tai per sunku, tačiau tie, kurie gali tai padaryti, kuriems pavyksta, atsiduria sunkioje dilemoje – kai esame savyje, nesame išorėje. O jei iš vidaus nieko negalėsime pakeisti, tai niekas ir nepasikeis išoriniame pasaulyje…

Vientisumas atsimenant dvasinę prigimtį

Reikėtų pereiti į lygį ar tašką, iš kurio galime valdyti mentalinio kūno formą. Bet norint ten patekti, reikia viską pamatyti iš aukščiau – iš dvasinio lygio. Tad sąmonės pagalba reikia visus savo pasaulio aprašymus, visas savo raiškos dalis sujungti į vieną visumą. Atstatyti vientisumą.

Tam reikia pastoviai prisiminti save. Nuolat jausti savo mentalinį kūną, kuriame yra mūsų Aš, sąmonės dėmesys. Tik svarbu, kas prisimins ir ką prisimins. Mūsų mentalinį kūną įtakoja sąlygotas suvokimas apie save – karminis kūnas, paklūstantis linijinei įvykių sekai. Kol tuo supratimu remiamės, negalime suvokti savo tikrojo mentalinio kūno. Norėdami perkelti sąmonės dėmesio tašką aukštyn, į dvasinį lygį, turime atsikratyti mums įpiršto atramos taško – nustoti sieti savo įgūdžius ir gebėjimus su savo biografija. Išsitapatinti.

Žmogaus „apatinis atramos taškas“ ir lieka fizinis kūnas, asmenybėje, o „viršutinis atramos taškas“ yra mūsų individuali dvasinė prigimtis. Aprėpus ir sujungus savo sąmone šiuos abu lygius, mes veikiame per mentalinį kūną, sąmoningai. Kad atstatyti savo dvasinį vientisumą, reikia atsiminti, kas mes esame. Taip vyksta perėjimas į kitą, aukštesnį dvasinį lygį – į dangiškojo nemirtingojo lygį.

Ankstesnis straipsnisLietaus meditacija