Taisyklės
Mes visi buvome išmokyti laikytis taisyklių. Dėvime drabužius, valgome su stalo įrankiais, pasisveikiname, atsiprašome ir pan. Mus mokė esant vaikais, tačiau mes ir toliau paklūstame taisyklėms net tada, kai jau esame suaugę ir nebe būtina jų laikytis. Tiesa, kai kurios taisyklės yra naudingos ir praktiškos, jos leidžia veikti efektyviau. Tačiau dauguma taisyklių yra absurdiškos, bet mes iš įpročio laikomės jų.
Pavyzdžiui, viešumoje būti tinkamai apsirengus. Negalime sakyti visko, ką galvojame. Jei į mus kreipiamasi, būtinai privalome atsakyti. Tiesą sakant, atrodo, kad tomis taisyklėmis siekiama sumažinti konfliktiškumą, bet iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai. Pažiūrėkime į mažus vaikus – jie kalba negalvodami, bet tai, ką sako, nieko neįžeidžia. Tai yra, galėtume elgtis natūraliau, laisviau, kad visiems būtų patogu.
Kai mus moko veikti pagal taisykles, intuityvumas blokuojamas, o elgesys tampa pavaldus išorinėms struktūroms, kurios laikui bėgant visiškai pajungia mus. Tai tarsi kažkokie aplinkinio pasaulio jėgos svertai, kurie nuolat naudojasi mumis. Yra visuomenės, sociumo taisyklės, artimos šeimos, giminės taisyklėms. Ir yra dirbtinių taisyklių rinkiniai, užtikrinantys juos sukūrusių subjektų egzistavimą. Kai mes kone savo noru, nesąmoningai, atliekame kokį nors mums nesuprantamą veiksmą, visada dalelę savo jėgos atiduodame.
Būna situacijų, kai išryškėja paslėpta to, kas vyksta, prasmė. Kolektyvinės sąmonės, veikimo lygyje visi žmonės tampa tarsi skruzdėlėmis, paklūstančiomis skruzdėlynui, jo interesams ir veikia atitinkamai. Juk norime atnaujinti, sustiprinti ryšius, jungiančius mus su didesniąja visuma, kuriai priklausyti, jaustis jos dalimi trokšta visi. Taigi, kalba apie hierarchiją ir mūsų buvimą jos veikimo lauke.
Lyderystės siekis
Savo pasaulio paveiksle mes visada užimame poziciją, kuri skiriasi nuo padėties bendroje kolektyvinėje tikrovėje, kitų žmonių padėties pasaulio paveiksle. Kai susitinka du lyg ir lygūs, visada iškyla lyderystės klausimas – bent jau veikiant kartu. Sprendimas turėtų būti vienas – vienu metu negalima judėti dviem kryptimis. O lyderiu arba vedančiuoju visada tampa tas, kuris savo pasaulėžiūrą, požiūrį sugebėjo primesti kitam, įtikinti, susitarti. Tiesiog „lyderis“ turi daugiau galios ir jo pasaulėžiūra pasirodo stabilesnė, patvaresnė – todėl ji dažniausiai ir laimi.
Tai galima pajusti tiesiogiai – yra žmonių, kurių pranašumas akivaizdus ir nenuginčijamas, tai natūralūs lyderiai, kurie tikrai gali vesti kitus, kurti pasaulius. Šią jėgą savyje galima ugdyti visą gyvenimą – žinome pavyzdžių, kai silpnas žmogus tampa stipriu. Tačiau įtakos jėga gali būti paimta iš kito žmogaus arba jis gali tai mums duoti savo noru – tai tikros hierarchijos santykių esmė, kurioje tie, kurie yra „žemiau“, pripažįsta „aukštesnių“ viršenybę.
Norint kito jėgą gauti, reikia užimti tam tikrą vietą hierarchijos sistemoje, kuri leidžia panaudoti kitų žmonių jėgą. Tokie „mūšiai dėl įtakos“ baigiasi tuo, kad nugalėtojas atima dalį jėgos iš nugalėtųjų arba nusileidusių. Tuomet abu iš tikrųjų keičiasi ir šie pokyčiai dažnai pasirodo esą esminiai. Būna pralaimėjimų, kuriuose nebuvome fiziškai sužaloti, o tik priversti pripažinti save nugalėtais ir atiduoti savo jėgą – galbūt kone visą, kurią turėjome.
Tikroji pergalė
Pralaimėjimų pasekmės gali būti katastrofiškos – dažnai tokiais lemtingais momentais kardinaliai pasikeičia visas žmogaus gyvenimas. Ir tai tikrai dažnai tampa „likimo posūkiais“… Kai kada jų poveikio dėka žmonėms kyla jausmas, kad jie turi savo „asmeninį priešą“, kurį reikia nugalėti. Jei to nepadarys, jei pralaimės jam, visas būsimas gyvenimas nusiris žemyn. Ir atvirkščiai.
Tačiau čia yra viena paslaptis – norint paimti jėgą, nebūtina nužudyti, pažeminti, įveikti – priešingai, geriau to nedaryti. Paimti galima tik iš to, kuris pasiruošęs atiduoti, o kad atiduotų, privalo pripažinti pralaimėjimą. Kol oponentas nepripažins, kad yra nugalėtas, mes negausime jo jėgos. Tai daugelis jaučia intuityviame lygyje – mes negalime matyti tos jėgos, tačiau pats jos egzistavimas mums akivaizdus. Ne visiems – tiems, kurie supranta, kad pralaimėjimas, tiksliau pralaimėjimo pripažinimas, yra blogiau už mirtį.
Gebėjimo veikti jėga
Valdžios jėga – tai sąmoningo stebėtojo galia, leidžianti kurti ir suteikti pasaulio paveikslui stabilumo. Jausmas, kad kartais pasaulis keičiasi mūsų valia, pažįstamas daugeliui. Visgi kiekvienas turi savo pasaulio paveikslo versiją, kuri nuo kitų variantų skiriasi visų pirma vieta, kurią jame užima. Visi stengiasi būti arčiau centro arba aukščiau, tai yra būti „svarbesni“ ar galingesni už kitus. Ir kai žmonės pirmą kartą susitinka, prasideda netiesioginė, neįsisąmoninta, kova. Laimi joje tas, kuris turi daugiau jėgos – kiti žmonės savo noru pripažįsta jo viršenybę.
Tačiau paprastai valdžios jėgos pranašumas nėra akivaizdus, nes žmonės būna kone tame pačiame lygyje. Norint iš tikrųjų tapti galingesniu, siekiama padidinti valdžios jėgos kiekį. Norėdami tai padaryti, stengiasi ją paimti iš kitų. Bet čia svarbiausia, kad oponentas pripažintų pralaimėjimą – tik tada galima gauti jo jėgą. Taip sukuriama hierarchija, kai aukščiau esantiems atiduodame bent net dalį iš laimėjimų gautos jėgos, tačiau dalis lieka mums. Todėl tikra pergalė vistiek daro mus stipresnius.
Svarbu suprasti vieną – jei stojame į mūšį, mūsų tikslas yra pergalė, o ne sunaikinimas. Mūsų tikslas yra perimti iš oponento dalelę jėgos, neįsitraukiant asmeniškai, nes mes kovojame ne su kuo nors, o dėl kažko. Ir svarbiausia, neturėtume paklusti norui kitus įskaudinti, kuris yra mūsų instinktyviame lygyje. Turime suprasti, kas už jo slypi ir tai, kur mes galime patekti einant šiuo keliu.
Tuo tarpu sąmoningas kelias – vaduotis nuo bejėgiško vaidmens, nebebūti įrankiu kažkam negatyviam augti, stiprėti mūsų pagalba. Sąmoningumo kelias – atsakingas savo energijos resursų naudojimas, bendradarbiavimas su dvasinėmis hierarchijomis.
Lina Rudaitienė
