2022-04-21 tema: gyvybingumo jėga

L. Rudaitienė - Gyvybingumo jėga

Visa būtis pripildyta gyvybingumo jėgos. Pagrindinė gyvybingumo apraiška yra gebėjimas savarankiškai judėti – visa, kas gyva, juda. Tai padeda identifikuoti, pažinti save kaip individą, suprasti savo prigimtį, gyventi būnant savimi. Tačiau yra ir kitas gyvybingumo jėgos pasireiškimas – tai gebėjimas sujungti „gyvas daleles“, individus į vientisą visumą. Taigi, mes savo gyvybingumo jėgos dėka galime judėti, išjudinti kitus, o galime eiti į vis didesnę vienybę su kitais. Tai yra, mes galime jaustis – būti vientisi tiek savo viduje, tiek jaustis – būti vieningame ryšyje su kitais. Tačiau būtent tai tuo pačiu sukelia mumyse ir dualumo, susiskaldymo jausmą.

Dvipoliškumas

Mūsų pasaulyje labai paplitęs dvipoliškumas, visko skirstymas į du kraštutinumus. „Gero“ ir „blogo“ dichotomiją galima atsekti beveik visame kame. Todėl kažkuri pasaulio dalis mus traukia, o kita dalis atstumia. Betgi iš esmės pasaulyje nėra nieko gero ir nieko blogo – šias savybes jam primetame mes patys. Kartais dėl suprantamų priežasčių „blogis“ tampa kažkuo, kas gali mums pakenkti – pavyzdžiui, piktas šuo, uragano stichija.

Būna, kad dėl absoliučiai nesuprantamų priežasčių mes jaučiame kažkam atmetimą. Mes tiesiog nemėgstame kokio nors reiškinio, idėjos ar konkretaus daikto, žmogaus. Tačiau tai yra kokybės, kurias mes primetame pasauliui, eikvodami tam savo gyvybingumo jėgą. Štai kodėl negalime jos, tos jėgos, panaudoti pagal paskirtį – keisti, kurti sau tinkamą pasaulį.

Suinteresuotumas

Mums žinoma – lengviau valdyti procesą, jei nesame priklausomi nuo rezultato, jei jis mums nei geras, nei blogas. Bet kaip kažko siekti be jokio suinteresuotumo? Ar tai apskritai įmanoma? Esame girdėję teigiant, kad daug kas priklauso nuo troškimo jėgos, kuri gali pritraukti pas mus ką tik norime. Tam tikrame sąmoningumo lygmenyje tai tiesa – yra ryšių, kurie mus susieja su trokštamais dalykais ir padeda lengviau tai pasiekti. Tačiau ne visada.

Nes dažniausiai su tuo noru nebūname vieni, nes esame ryšyje su aplinka, kitais žmonėmis, kurie taip pat turi norų, siekia jų realizacijos. Viskas vyksta didžiojo pasaulio beribės įvairovės lygmenyje – beveik vienu metu mums tenka bendrauti su daugybe objektų. O čia mūsų suinteresuotumas rezultatu tik gadina reikalą, nes sustiprina ryšius, jungiančius pasaulio dalis, susijusias su tuo noru, į vientisą visumą. O tą didžiąją visumą labai sunku, beveik neįmanoma pakeisti, pavyzdžiui, pakreipti įvykius sau naudinga linkme.

Tarpusavio ryšiai

Yra dvi tarpusavio ryšių grupės – tikros, atspindinčios „gamtos dėsnius“ – pavyzdžiui, nuo kalno viršūnės dėl traukos žemyn riedantis akmuo. Ir yra ryšių, kuriuos sukuriame mes patys per santykį – pavyzdžiui, aš stoviu ant kalno viršūnės ir galvoju, kad galiu nukristi. Būtent šiose jungtyse yra perteklinė energija, kuri paprastai atneša nepageidaujamą rezultatą. Nukristi mums pavojinga, todėl šis ryšys tampa tankesnis nei visi kiti, todėl turi didesnę realizacijos jėgą.

Štai kai susidomėjimas rezultatu sumažėja, pasaulis tampa daug paklusnesnis – ypač jei mes ir toliau domimės pasauliu. Susidomėjimas yra labai artimas pirmapradei gyvybingumo jėgai, ir kai ji pabunda mumyse, ryšiai, jungiantys su pasaulio reiškiniais ar objektais, tampa tikresni, realesni. Žinoma, iki pasaulis mums vėl suskils į gerą – blogą, į du polius, priešingus vienas kitam.

Mūsų požiūris, santykis

Dažniausiai į reiškinį įtraukiamas mūsų požiūris į jį, santykis su juo. O tas santykis yra įtakotas mūsų asmeninės patirties, todėl nėra objektyvus. Ir tai visiškai iškreipia gebėjimą suvokti reiškinius individualumo ir unikalumo lygmenyje, kuriame galima panaudoti sąmoningo stebėtojo jėgą, kad tai kažkaip pakeisti. Todėl šia gyvybingumo jėga labai retai galime pasinaudoti spontaniškai.

Aišku, kad mes patys kuriame savo gyvenimo realybę, ir kad tai susiję su mūsų pačių pasaulėjauta. Tai reiškia, kad joje yra tam tikros galios. Ji gali egzistuoti dviem formomis – natūralia, kuri yra aukščiausio dvasinio lygio vibracijų atspindys, ir „dirbtine“, su erdve susijusia „tiesiomis linijomis“.

Pirmuoju atveju mes tarytum „šokame“, jausdami šokio ritmą, raštą kaip kažką iš tikrųjų egzistuojančio ir susijungiame su juo. To gyvenimo šokio rašto nepalaikymas ar prisijungimas prie jo nereikalauja eikvoti energijos. Antruoju atveju turime eikvoti energiją judesiams prisiminti ir juos atlikti, tam naudojant tą pačią gyvybingumo jėgą. Šis lygis tarsi sugeria mūsų gyvybingumo jėgą, panaudodamas ją, pavyzdžiui, šeimos struktūroms, pirminei genties formai palaikyti.

Vientisumo – palaimos būsena

Gyvybinis kūnas sudaro materialų, erdvinį apvalkalą, kuris atskiria mus nuo išorinio pasaulio ir leidžia egzistuoti nepriklausomai nuo jo. Sąlyginai nepriklausomai, nes mums reikia maisto, vandens ir oro, kol nesame vientisi. Tačiau įgavus vientisumą, mūsų egzistencijos tikslas ir prasmė prarandama – mums nieko iš pasaulio nereikia, todėl neturime pagrindo ką nors daryti. Prisiminkime tą pačią pilnatvės būseną – galbūt svarbiausia joje yra tai, kad mes nieko nebenorime – mes tarsi esame savi-pakankami.

Pabandykime įsivaizduoti savo gyvenimą kaip visumą – pajusti jį kaip raštą, vedantį į kokį nors galutinį tikslą. Tiesą sakant, taip ir yra – jei atidžiau pažiūrėti, tai visi iššūkiai, su kuriais susidūrėme, buvo priemonė mus pakylėti į naują lygmenį. Peržvelkime savo gyvenimą iš šio požiūrio taško, pažiūrėkime į tai kaip į kažką vienijančio, prasmingo.

Siekime pajausti savo gyvenimo audinio rašto vibracijas, atspalvius, melodiją, patirti jo nuotaiką. Ir kai bundančios gyvybingumo jėgos dėka prisipildysime „džiugaus judėjimo“ jausmu, išreikškime tai žodžiais, viena ar keliomis frazėmis. Taip galime sukurti raktą, jungiantį mūsų laiką su mūsų erdve gyvybingumo jėgos pagalba. O tai atves į tikrą vientisumą, priartins prie pirminės dvasinės jėgos, kuri gali viską pakeisti.

Lina Rudaitienė