2022-03-23 tema: dvasingumo jėga

L. Rudaitienė - Dvasingumo jėga

Mes turime ypatingą gebėjimą, leidžiantį žinias suvokti tiesiogiai – taip, kaip suvokiame pasaulį pojūčiais. Esant dvasingumo jėgoje, aplanko supratimo akimirkos – kai susijungia viskas, ką žinojome anksčiau. Tai dvasinės įžvalgos, ryšio su naujomis žiniomis patyrimas, gilesnis suvokimas… Supratimas yra asmeninė įžvalga, sąlyčio su aukštesniu dvasinės būties lygiu akimirka.

Žinojimas ir supratimas

Verta paanalizuoti skirtumą tarp žinojimo ir supratimo. Žinojimas pagrįstas tam tikros informacijos turėjimu, naudojimu. Žinioms susijungus su ilgalaike patirtimi, formuojasi gilus supratimas, kuriame išorinės žinios tampa vidiniu žinojimu, išmintimi. Kuo aukščiau pakylame į dvasinį pasaulį, tuo labiau paneriame į materialaus pasaulio kitokio suvokimo gelmes. Naujos žinios visada išplečia mūsų egzistencines ribas, veda į visapersmelkiantį dvasinį supratimą.

Dvasingumas interpretuojamas įvairiai – kaip priešingybė materijai, kaip religingumas, tam tikras tyrumas, nekaltumas ir pan. Su gyvybingumu viskas daug paprasčiau – kiekvienas jaučia, kad mūsų kūne slypi gyvybinė jėga, kuri daro mus gyvus. Kaip ir tai, kad kartais šios jėgos būna daugiau arba mažiau.

Su dvasingumu viskas yra sudėtingiau. Mes žinome, kad kažkas keičiasi ir mūsų sąmonės lygmenyje, bet negalime pasakyti, kas tiksliai. O iš tikrųjų viskas paprasta. Mūsų mintys gali tekėti pačios arba galime kontroliuoti jų judėjimą, nukreipti jas į klausimą, prisiminimą ir t. t. Norint „suvaldyti minčių srautą“, reikia tam tikros sąmonės jėgos – tai dvasingumo jėga.

Kūrybinis mąstymas

Aišku, kad gali būti ir kitokių to apraiškų. Dvasingumo jėgos pagalba prisideriname prie kokios nors patirties ar pasaulio virpesių, kokios nors įvykių raidos versijos. Mes galime suvokti pasaulį didelių energetinių struktūrų lygmenyje, per tai, ką vadiname nuotaika. Yra ir kitų variantų, tačiau artimiausia mūsų raiška yra gebėjimas valdyti savo mintis. Kuo daugiau dvasingumo jėgos turime, tuo lengviau mums tai daryti ir atvirkščiai.

Reikia įsivaizduoti to, kas vyksta, esmę. Kai pradedame mąstyti laisvai, mūsų mintys prisipildo dvasingumo jėgos ir mes skambame aukštesnėmis vibracijomis. Kuo mintys aukščiau virpa, tuo gilesnius žinių klodus galime pasiekti. To dėka mūsų kuriamas įvykių scenarijus yra tikslinamas. Geriausia būtų suvokti kaip tiesą, neabejoti scenarijaus teisingumu. Ir tam tikru momentu jis gali tiesiogiai pakeisti pasaulio atvaizdo elementus, vadinasi ir išorinį pasaulį, įvykių eigą…

Teoriškai tai įmanoma. Visgi dažniausiai viskas nutinka „atsitiktinai“ arba „netyčia“, tai yra, nepriklausomai nuo mūsų norų. Nes mums neužtenka dvasingumo jėgos, kuri yra ir tikėjimo jėga.

Dvasingumo jėga

Tiesioginiam žinių gavimui – priėmimui reikalingas tam tikras dvasingumo jėgos lygis. Esant tam tikroje dvasingumo jėgoje, mūsų žodžiai gali tapti tiesa. Kartais mes turime galimybę nuoširdumo virpesius perkelti į žodžius. Pavyzdžiui, tikėti, kad nepagydomas ligonis pasveiks ir jam apie tai pasakyti, ir jis tikrai pasveiks. Tikėti, kad nupirktas loterijos bilietas laimingas ir jis tikrai laimės. Ir taip toliau… Kartais galime ar bent jau jaučiame galimybę tai padaryti.

Stebuklai vyksta dvasingumo lygmenyje. Materialiame lygyje mums tinkama vienintelė pasaulio aprašymo versija. Dvasiniame lygyje yra daug tokio aprašymo variantų. Paprasčiausiu atveju jų yra du – žinome, kad netikrumo situacijoje viskas gali vykti gerai, o gali ir blogai. Iš šių dviejų variantų galime, būnant savo dvasingumo jėgoje, pasirinkti vieną ir padaryti jį tikru.

Dvasinis švytėjimas

Kai mūsų sąmoningos mintys pakankamai prisipildo dvasingumo jėgos, jos tampa realių pasaulio pokyčių įrankiu. Akivaizdu, kad šios galimybės įgyvendinimas prieštarauja įprastoms materialios tikrovės taisyklėms. Todėl vos prie to priartėjus, įsijungia mumyse įaugintas „blaškymo“, dėmesio nukreipimo mechanizmas. Pabunda noras „stabtelėti“, padaryti pertrauką ir dėmesį nukreipti kur nors kitur.

Ir kiekvienas išsiblaškymas, kiekviena nereikalinga pertrauka yra mūsų mažytis pralaimėjimas. Ir atvirkščiai – kai pavyksta susidoroti su „noru išsiblaškyti“, pereiname į „ramaus švytėjimo“ lygį. Tada bet kuria pasirinkta tema galime mąstyti be įtampos, mintys stabiliai laikosi užduotos krypties ir beveik visiškai išnyksta noras „pertraukėlei“.

Kiekvienas sėkmingas bandymas įveikti ribas, pasiekti „ramaus, harmoningo švytėjimo“ lygį yra laimėjimas, įgyjant papildomą dalelę dvasingumo jėgos. Ir kai susikaups šios jėgos „kritinė masė“, „dvasinio švytėjimo“ būsena taps nuolatinė. Tai visiškai kitokia būsena, kurioje daug kas tampa įmanoma. Įskaitant pagrindinį dalyką – savo prigimtinės dvasinės būties pabudinimą, kristalizaciją.

Lina Rudaitienė