2022-02-16 tema: vaduojanti improvizacija

L. Rudaitienė - Vaduojanti improvizacija

Mums svarbu turėti savo erdvę. Su ja mes būname susiderinę energetiškai, todėl ji mus palaiko, saugo. Kad ir kur nukeliautume, geriausiai jaučiamės, pailsime sugrįžę namo. Tiesa, yra žmonių, kurie beveik visur jaučiasi gerai, tarytum namie, bet tai gana reta. Kai kam tais „saugiais namais“ būna fizinis kūnas – tame svarbus teisingas santykis su savo kūnu.

Mes turime norą laisvai judėti – tai padeda harmonizuoti energijos tėkmę kūno kanalais. Tačiau yra aibė „socialinių taisyklių“, kurias esame priversti priimti bendraudami su kitais žmonėmis. Ir jų laikomės bet kokiu atveju, net ir būdami vieni. Mes buvome išmokyti būti ramiais, tvardytis, tad ilgainiui energija mūsų kūne tarsi sustingsta. Būtent dėl to kyla noras pasirąžyti, pakeisti kūno padėtį ir pan.

Visgi bet kokia mūsų kūno poza dažnai taip pat yra priverstinė, todėl mes tarsi pavargstame nuo savo kūno. Susiderinimas, rezonansas su mus supančia saugia erdve leidžia susilpninti šį diskomfortą. Kai tampame „kažko didesnio dalimi“ – pavyzdžiui, savo namų erdvės dalimi, savo giminės ar darbinio kolektyvo, bendraminčių dalimi, jaučiamės geriau.

Saugumo jausmas

Visi esame Žemės, tiksliau tos erdvės, vietos, kurioje esame dabar, dalimi. Mes su ja rezonuojame – ir šis rezonansas yra panašus į traukos jėgą – jis išlaiko mus šiame pasaulyje. Todėl net ir susisiekę sąmonės pagalba su kitų pasaulių erdvėmis, vibracijomis, negalime jose ilgai išbūti. „Vietinis“ pasaulis labai greitai sugrąžina mus, mūsų dėmesį atgal.

Efektyviausiai tai daro instinktyvi kūno baimė, bandanti pasisaugoti nuo patekimo į „nežinomus pasaulius“. Tikimybė „pereiti“ gąsdina mūsų kūną ir išlaiko jį čia, šioje mterialioje realybėje. Ir gąsdina ne veltui – kadangi kūnas yra susijęs būtent su šiuo pasauliu, jo vibracijomis, patekimas į kitą pasaulį gali pakenkti kūnui arba rimtai jį susilpninti. Tai tarsi prisirišimas prie pažįstamos formos ar saugios erdvės.

Bendras pasaulėvaizdis

Būdami kolektyvinio lauko, sociumo dalimi, remiamės įsitikinimu, kad pasaulis yra nekintantis ir stabilus. Tai tikėjimas, kad visi žmonės pasaulį mato vienodai – tokį, koks jis turi būti. Pasaulio stabilumo idėja yra pagrindinis mūsų pasaulėvaizdžio elementas, todėl kai susiduriame su kažkuo užribiniu, su kažkuo „nepažiniu“, dažniausiai kyla atmetimo reakcija.

Jei persikeltume iš vieno pasaulio į kitą, pokyčiai imtų vykti iš vidaus – keistųsi mus supančių objektų suvokimas. Iš tiesų mūsų pasaulis taptų ne šiek tiek kitokiu, bet visiškai kitu pasauliu. Tuomet būtų sunaikintas pagrindinis „kolektyvinės sąmonės“ įsitikinimas – pasaulio nekintamumo idėja.

Vaduojanti improvizacija

Mes fizinio kūno dėka esame pririšti prie šio pasaulio ir norėdami iš jo išeiti, turime sukurti savyje tai, kas nėra šio pasaulio dalis. Tai, kas jungia mūsų vidinę ir išorinę erdvę, vidinį ir išorinį laiką, sąmonės šviesą ir asmenybę, Sielą, individualią dvasinę esatį. Sukurti savo formą ar būseną, kuri gali egzistuoti tarp pasaulių ir dvasinėje realybėje.

Ta išskirtinė būsena, kurioje mąstymas susijungęs su veikimu, pasireiškia kaip improvizacija, kūrybinė spontanika. Žmogus improvizuodamas nepraranda sąmoningumo, priešingai, jame pilnai pabunda dvasinė kūrybinė galia, leidžianti kurti kažką naujo, visiškai atspindinčio jo visybinį individualumą. Ir jis tebeturi gebėjimą veikti – jo kūryba gali pakeisti kitus žmones, aplinkinį pasaulį. Bet tik tuo atveju, jei improvizacija kyla iš aukščiausio realybės lygio – iš dvasinės esaties.

Lina Rudaitienė