2022-01-20 tema: individuali ir kolektyvinė dvasios raiška

L. Rudaitienė - Individuali ir kolektyvinė dvasia

Mūsų pasaulio vaizdas, jo supratimas formuojasi nuo gimimo. Jį mes matome supančioje aplinkoje, jį jaučiame, apie pasaulį mums pasakoja mūsų artimieji. Tokiu būdu susiformuoja kiekvieno absoliučiai savas, nepakartojamas pasaulio įsivaizdavimas. Jis pagrįstas mūsų patirtimi. Kiek žmonių, tiek skirtingų pasaulių.

Individuali dvasinė raiška

Mūsų pasaulį formuoja ryšiai, lemiantys savas pasaulio taisykles, kurios tarsi užtikrina kiekvieno būties nekintamumą. O mes, pajutę suvaržymus, siekiame vaduotis nuo tų saitų. Tačiau yra bendras mechanizmas – išsilaisvinę nuo „išorinės kontrolės“, toli gražu ne visada pasiekiame laisvę. Juk yra ne tik išorinė, bet ir vidinė laisvė, susijusi su mūsų pasaulėžiūra, įpročiais, prisirišimais…

Dvasine prasme žmogus gali nešti savyje visų įmanomų žmogiškos realizacijos galimybių visumą. Tačiau jis gyvenime neturi maksimalaus galimybių pasirinkimo. Žmogus gyvenime yra nuolatos sąlygojamas auklėjimo ir aplinkos. Taipogi visiškai skiriasi ir mūsų patirtys.

Žmogus kaip kaleidoskopas

Įsivaizduokime žmogų kaip kaleidoskopą – prietaisą su veidrodžiais, kurį sukant susidaro kintantys raštai. Kažkiek pasukus, pamatysime vieną vaizdą, dar šiek tiek pasukus – kitą. Tarkime, absoliučiai nesąlygoto žmogaus kaleidoskopo viduje yra stikliukai visų įmanomų spalvų ir formų, kurie iliustruoja elgesį, mąstymo pobūdį, polinkius, gebėjimus, įgūdžius, kt.

Visgi paprastai žmogus neturi visų gebėjimų, bruožų, galimybių. Vadinasi, mes savo kaleidoskope turime ryšį su tam tikros spalvos bei formos stikliukais. Tad kiek besuktume savąjį kaleidoskopą, nepamatysime ornamente tų spalvų ir formų derinių, kurių nėra mumyse. Jei žmogus atsinešė arba gyvenimo bėgyje išsiugdė tam tikrus talentus, sukamas kaleidoskopas tai ir atspindės. Jį pasukus, pamatysime tuos galimus savo realybės variantus, kurie turi dvasinį pagrindą mumyse.

Jei neturime duotybių tapti kažkuo, tai kiek besuktume savo gyvenimo kaleidoskopą, jis neatvers tokios galimybės. Kiek besistengtume, dėtume pastangų, tam tikrų dalykų tiesiog neduota pasiekti. Ir kai kas nors siūlo labai įspūdingus dalykus, mūsų tai neužkabina, netraukia. O kai kurių dalykų siekiant tarsi savaime atsiveria galimybės, ateina pagalba iš pasaulio, žmonių. Tai tarytum „ranka pasiekiama“.

Kai žmogus pradeda išsitapatinti iš materijos gniaužtų, gyventi dvasinį gyvenimą, jis plečia savo pasirinkimo ir realizacijos galimybes. Štai tada palaipsniui veriasi galimybė savo kaleidoskope panaudoti vis daugiau spalvų ir formų. Mes galime keisti save, atsikratyti nepageidaujamų, išsiugdyti naujus bruožus. Sąmoningumas budina individualią dvasinę raišką, galimybę pažinti savo dvasinį individualumą.

Kolektyvinė dvasinė raiška

Kolektyviniai pasauliai turi savo individualius bruožus. Atskirų būtybių egzistavimas apribotas priklausymu siauram gyvasties laukui. Iš tikrųjų kiekviena tauta turi unikalią, autentišką išraišką – ji nepanaši į kitas tautas ir vystosi pagal savas taisykles. Kiekviena tauta ar šalis turi savo istoriją, tradicijas, kalbą. Tai yra, kolektyviniai pasauliai taip pat turi individualumą.

Materialų pasaulį pažįstame, bet dvasinį pasaulį taip pat galima pamatyti, pajusti ir apibūdinti, aprašyti. Tada jis tampa matomas, juntamas kitiems, kurie yra tinkamame rezonanse, susiderinę. Akivaizdu, kad jei galime pažinti individualią dvasinę raišką, vadinasi galime ir kolektyvinę dvasią. Jei turime žmonių pasaulyje savo šeimą, turime ir dvasinę šeimą. Lieka tik išdrįsti, patikėti tuo ir patirti!

Lina Rudaitienė