2021-12-16 tema: vientisumas

Kūnas ir sąmonė

Mes, žmonės, turime fizinį kūną ir protą, sąmonę – dvi dalis, kurios ne tik skiriasi, bet kurias laikome beveik priešingomis viena kitai. Kūnas yra materialus, jis paklūsta refleksams, o sąmonė yra „dvasinė“, ji tarsi išeina už materialaus pasaulio ribų. Tai gali būti viena iš vidinio susiskaldymo priežasčių.

Iš tikrųjų problema yra gilesnė – tiek kūnas, tiek sąmonė neša savyje vidinį prieštaravimą. Kūnas yra žmogaus materialus įsikūnijimas. Jis daro mus bendros žmonių rasės, tautos, genties dalimi, bet tuo pačiu atskiria mus nuo kitų žmonių. Mus nuo jų skiria tai, kad kiekvieno kūnas turi individualių unikalių ypatybių. Tai leidžia tam tikru momentu išsivaduoti iš giminės taisyklių rėmų.

Su sąmone lygiai taip pat. Kad žmonės suprastų vienas kitą, reikalingi mūsų bendrumo elementai – turime kalbėti „ta pačia kalba“. Tačiau tuo pačiu kiekvienas žmogus savivokos lygyje siekia skirtis nuo kitų žmonių – siekia savarankiško mąstymo. Tai yra, mes norime būti „suprasti“ ir tuo pačiu būti „originalūs“. O tai taip pat yra vidinis prieštaravimas. Visa tai trukdo mums pasiekti sąmonės bei kūno vientisumą.

Sinchroniškumas

Siekant vientisumo svarbiausia sinchroniškumas, ryšio sukūrimas ir išlaikymas. Išmokti stebėti save, pavyzdžiui, kvėpuojant, nėra labai sunku. Visgi stebėjimas dažniausiai yra per daug koncentruotas, o tai blokuoja mūsų dvasinius gebėjimus. Pavyzdžiui, kai pradedame atidžiai stebėti save improvizacijos metu – bet kokia kūrybinė spontanika pradingsta. Norint ją išlaikyti, reikia ne stebėjimo, o kažko kito.

Kai ką nors stebime, dėmesiu persikeliame aukštesniojo „aš“ link. Tarsi žiūrėtume iš šalies ar viršaus į tai, kas vyksta. Tai yra bendras mūsų veikimo materialiame pasaulyje būdas – mechanizmas, kuris iš tikrųjų mus nuo to pasaulio ir atskiria. Betgi erdvė mus ne tik skiria nuo kitų pasaulio objektų, bet galėtų su jais ir susieti. Jei žmogus geba jausti save kaip visumą, prabunda išskirtiniai, dvasiniai gebėjimai.

Vidinis ir išorinis pasauliai

Tereikia patekti į reikiamą tašką ant dviejų pasaulių ribos. Vienas, vidinis, pasaulis esame mes, dažniausiai suvokdami save kūno ribose. Antrasis, išorinis, pasaulis yra mus supanti tikrovė. Ir yra juos skirianti arba jungianti riba, kuri juntama judesio procese. Kai save suvokiame vientisai, atsiduriame kažkur tarp kūno ir išorinio pasaulio, tuo pačiu aprėpdami visa tai. Galų gale mes su tuo tampame viena.

Norint sujungti kūną ir protą, mintis ir veiksmus, reikia ne stebėti kūną, o į jį visu dėmesiu įeiti. Ir tame padės mūsų sąmonė, nešanti savyje pilną pasaulio aprašymą. Tuo tarpu kūnas yra arčiau pasaulio atvaizdo ir tų ryšių, kurie mus su juo sieja. Pasaulio aprašymo ir pasaulio atvaizdo jungties vieta yra saulės rezginio sritis.

Įsisąmonintas kvėpavimas

Pirmiausia reikia ten patekti – tai lengviausia padaryti „kvėpuojant“ per saulės rezginį. Besiplečiančios ertmės kontūrai atsiranda labai greitai, tada kvėpavimas mus į ją įtraukia. Savęs suvokimas išlieka, bet tuo pačiu saulės rezginio ertmė mūsų suvokiama kaip vieninga visuma. Tai ir yra susijungimo momentas. Reikėtų siekti šio pojūčio stabilumo ir išmokti jį išlaikyti bet kokiuose veiksmuose.

Kvėpuojant vertėtų tai daryti vis labiau ne mechaniškai, o įsisąmonintai. Tam įsiklausykime, įsijauskime į savo kvėpavimą, susiderinkime su kūno, oro, energijų, sąmonės dėmesio judėjimu. Tada prisiminkime saulės rezginio sritį, kvėpuokime joje ir nerkime vis giliau į ją. Kad sujungti kūną ir sąmonę, lėtinkime kvėpavimą. Kažkuriuo momentu pajusime tinkamą tempą, pajusime visišką ryšį su procesu, judesiu. Galų gale teisingo ritmo pojūtį išmoksime atrasti bet kuriame veiksme.

Vientisumas

Svarbiausia problema yra prarastas vientisumas. Tai mūsų vidinio susiskaldymo pasekmė. Mes esame įvairių pareigų, atsakomybių, pasirinkimų, galimybių erdvėje ir nesugebame būti pilnai dabarties momente. O juk tik jame įmanomas pilnas kūno bei sąmonės ryšys. Todėl reikia ugdyti svarbiausią įgūdį – gebėjimą galvoti apie tai, ką šiuo metu darome. Ir negalvoti apie nieką kitą. Visu dėmesiu būti dabartyje.

Galime susieti savo įprastus pojūčius su erdvės ir erdvinių struktūrų nevienalytiškumo pojūčiu. Štai tada pasaulis išsiplės daug kartų ir susitelkti į dabartį taps įdomu. Ir galų gale mes tikrai atsidursime kitokioje realybėje. Tam tikru momentu fizinis kūnas ir sąmonė susilies į vientisą visumą. Mes tapsime naujos realybės kūrėjai, dvasiniai kūrėjai.

Lina Rudaitienė

Ankstesnis straipsnis2021 m. tylos meditacija
Kitas straipsnis2022-01-20 tema: individuali ir kolektyvinė dvasios raiška