Gimstant mes atsinešame savo dvasinę individualybę ir Sielos pasirinktą planą šiam gyvenimui. Pradžioje mūsų individualumas yra vientisas, tačiau gimus jis susiskaldo į dvi dalis. Viena dalis, kairioji, susijungia su jausmiškai, jutiminiai suvokiamu materialiu pasauliu, fiziniu kūnu. Kita dalis, dešinioji, jungiasi su energetiniu pasauliu, informaciniu lauku, kuris leidžia mums sąveikauti su dvasine sąmone.
Jei iš pradžių tos dvi dalys yra pusiausvyroje, tai netrukus fizinis kūnas tampa nepertraukiamu įspūdžių šaltiniu, dėl to kone visas dėmesys persikelia į šią, kairiąją, pusę. Todėl pirmieji žmogaus gyvenimo metai pilnai susiję su materialia būtimi, apsiprantant su savo kūnu jam augant, mokantis veikti kūno pagalba.
Materiali būtis
Gimus mūsų kūnas iškart patenka į gyvenimo ratą ir ima judėti pagal savas taisykles, paremtas norais, troškimais, elementariais kūno poreikiais. Šių taisyklių išmokimas gana paprastas – bet kurį gyvą sutvėrimą galima išmokyti reaguoti į paprasčiausius sąlyginius refleksus. Siekti malonumo ar išvengti skausmo – kūnas to išmoksta pats, kartais sukurdamas ištisas sistemas, darančias „sąmoningos“ veiklos įspūdį.
Įpratimas gyventi remiantis kūniškais poreikiais silpnina ryšį su dvasine sąmone. O tai susiję su netikėtumo mažėjimu, kitaip tariant, su į mus patenkančios įspūdžių energijos kiekio mažėjimu. Betgi būtent šios energijos gavimas gali būti vienu svarbiausių mūsų individualybės egzistavimo tikslų. Savęs „padalinimas“ į „kūną“ ir „sąmonę“ tapo pagrindiniu klaidingai inerpretuojamu egzistavimo faktoriumi.
Visa esmė yra tame, kad mes neteisingai suprantame pirminę jėgų pusiausvyrą. Visuotinai skatinama manyti, kad mūsų sąmonė atstovauja dvasią (šviesą), o fizinis kūnas – grubią materiją (tamsą). Ir kad pagrindinis mūsų egzistencijos tikslas yra pasiekti, kad kūnas paklustų Dvasiai, taip padarant savo gyvenimą prasmingu ir dvasingu.
Kūno sąmoningumas
Tačiau dažnai mūsų kūnas veikia spontaniškai, pasiremdamas suformuotais įgudžiais žymiai sklandžiau nei kai mes bandome tą patį daryti apgalvodami, kontroliuodami kiekvieną judesį, veiksmą. Vadinasi, fizinis kūnas turi savąjį sąmoningumą, kuriuo sėkmingai remiasi. Jis yra susijęs su mūsų individuliąja esatimi. Pavyzdžiui, kūno kalba, judesiai, eisena, gestikuliacija, laikysena gana tiksliai apibūdina žmogų.
Svarbiausia, kad kai žmogus dirba su savimi, keičia save, tai palaipsniui atsispindi jo kūne. Jei žmogus degraduoja, tai taip pat matosi kūne, pavyzdžiui, kai žmogus meluoja, tai iliustruoja atitinkamos kūno dalys, judesiai. Ateinančios fizinio kūno ligos atspindi mūsų etines, moralines problemas, dvasinius nuopolius. Todėl jei užsiimame saviugda, reikia laiko, kad pokyčiai įsišaknytų kūne.
Intuityvus sąmoningumas
Dažnai mūsų kūnas yra stipresnis, protingesnis, stabilesnis už mus. Galime sakyti, kad tai mūsų individualybės įsikūnijimas fizinėje sąmonėje. Jame yra visos kairiosios pusės jėgos, kurios potencialiai mums prieinamos. Ir kartais jis pasiekia tokį vientisumo laipsnį, kad gali savarankiškai veikti lydint spontaniškam supergebėjimų pasireiškimui. Vienintelis dalykas, kas tam trukdo, yra egoistinis „aš“, pažeidžiantis vidinę kūno harmoniją.
Mūsų kūnas negeba veikti remdamasis kažkokiu proto sugalvotu interesu ar siekti išgalvoto tikslo. Todėl mes negalime gauti, kaupti įspūdžių energijos, reikalingos individualybės vystymuisi. Kairiosios pusės, fizinės būties sąmonė padeda kaupti įspūdžių energiją, ir tam ji dažnai pažeidžia nustatytas taisykles. Prisiminkime, kaip dažnai vaikai tam tikrame amžiuje prieštarauja, priešinasi bendrai priimtoms normoms, reikalavimams. Juk jiems tai taip įdomu ir smagu.
Mes įpratę manyti, kad elgtis „sąmoningai“ reiškia tiesiog „laikytis taisyklių“. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Visos mūsų turimos taisyklės yra tik statiški ar dinamiški procesai, vykstantys mūsų kūne, o mūsų sąmonė yra tarsi „spindulys“, kuris jomis keliauja ieškodamas „silpnųjų vietų“. Ir ji turėtų būti naudojama ne tam, kad tas silpnas vietas pralaužtų, bet kad sustiprintų.
Dvasinio individualumo jėga
Individualumas, įkalintas mūsų kūno struktūrose, turi dvasinės jėgos, kurios pakaktų keisti išorinį pasaulį, tačiau ši jėga valdoma iš išorės, naudojama esamiems ryšiams stiprinti. Fizinis kūnas yra įrankis sujungti mūsų individualumą su pasaulio taisyklėmis į vieną visumą, kurioje judėjimo kryptis visada nustatoma iš išorės. O mūsų „sąmonė“ (valia), kuri nepriklauso nuo visų taisyklių, pasirodo esanti atitverta nuo mūsų individualumo, jos jėgos.
Visa tai žinant, mes galime sąmoningai sujungti „kūną“ ir „sąmonę“ į vientisą individualų būvį. Tada mes savimi paneigsime idėją, kad sąmonė atstovauja dvasią (šviesą), o fizinis kūnas – grubią materiją (tamsą). Materija gali būti įdvasinta, ji tokia ir yra – reikia tiesiog tai pamatyti, patirti, suvokti. Juk materija radosi dvasinės kūrybos dėka ir ji gali švytėti grožiu, harmonija, darna, būti prasminga.
Lina Rudaitienė
