Įsiklausome į savo kvėpavimą, į vidinę melodiją – ne tik į kvėpavimą, o ir į jausmų, minčių bendrą skambesį. Niekur neskubame. Įsiklausome į švelnų lietaus lašų kapsėjimą, smilgų šiugždenimą, žiogų čirpimą. Kvėpuojame savo kūnu, jausmais, mintimis, tuo, ką girdime, jaučiame, užuodžiame, matome… Savyje ir aplinkui save. Mus supa labai daug įvairių dalykų, bet atliepiame į tai, kas mums svarbu. Kas tai?
Mes esame tai, ką suvokiame… arba ne… Tai kas gi mes esame? Kvėpuojame kartu su Žeme ir tampame ja, kvėpuojame su Dangumi ir tampame juo… Kas gi mes esame? Pažinkime, patirkime save kvėpuojant. Kvėpuojame – alsuojame gyvenimu, kūryba, tikrąja savastimi. Esame tai, kuo renkamės būti. Suvokime savo pasirinkimo galimybes, dovanokime sau tinkamą pasirinkimą. Kaip būti, kuo būti…
Kvėpuojame tikrąja savastimi. Pažinkime save to mus supančio be galo įvairaus pasaulio pagalba. Jis yra tarytum atspindys viso to, kas esame mes. Lieka tik atverti akis ir pamatyti, suvokti, patirti save. Kvėpuojame ir prisipildome tuo grožiu, kurį matome aplink save. Jei mes jį matome, vadinasi, šis grožis yra mumyse, mes esame juo. Ir tuomet bus lengva dalintis grožiu, harmonija, palaima su pasauliu.
