Visas mus supantis pasaulis, visi objektai, gyvi – „negyvi”, šviečia, nes spinduliuoja energiją. Spinduliuoja viskas – žmogus, augalai, gyvūnai, daiktai. Paprastai mes energijos išspinduliuojame kiek daugiau nei gauname. Mes energiją galime gauti ne tik su maistu, bet ir kitais būdais: praninis kvėpavimas, prisipildymas saulės energija, grožėjimasis, džiaugsmas, malonus bendravimas, meditacija, kt.
Žmogus vienu metu yra dviejuose pasauliuose – viršutiniame – dvasiniame, susijusiame su sąmone, ir apatiniame – materialiame, susijusiame su fiziniu žmogaus kūnu. Įprastai žmogus patiria pasaulį supaprastintai, dažniausiai per žemesnes vibracijas. Kiekvieno iš mūsų susivokimo, sąmoningumo, dvasinės brandos lygis apsprendžia, kokioje būtyje – realybėje gyvename.
Kokią vietą jėgų – energijų hierarchijoje užima žmogus?
Yra Žemė – gyvas augantis organizmas su begaline gyvybės įvairove. Yra Žemės jėgos, susiję su keturiais elementais – ugnis – jonosfera, oras – atmosfera, vanduo – hidrosfera, žemė – litosfera. Yra Gyvybė – biosfera, apjungianti savyje visus keturis elementus į vientisą visumą. Yra Žmonių giminė, kupina didesnių – mažesnių grupių, gana dažnai esančių konfrontacijoje. Ir tik visos šios eilės gale – atskiras individas – žmogus. Jį pasiekia tik labai maža Saulės žvaigždinės energijos dalis, nes jis yra pačiame energetinės grandinės gale.
Giminės jėga (genties, lytinis, tėviškas ir t.t. ryšys) trukdo gauti energiją iš biosferos. Gyvybės, gyvasties jėga, skatinanti mus viską „rūšiuoti” į gyvą ir negyvą gamtą, tuo pačiu supriešina tai mumyse ir tokiu būdu atskiria nuo keturių elementų, galimybės jų energija naudotis, tai valdyti.
Elementų jėga mūsų kūną tarytum padalina į keturias savarankiškas dalis ir atskiria nuo pirminės – Žemės energijos, kurią mūsų kūnas gali naudoti tik kaip vieningą, vientisą. Tos pačios Žemės jėgos, gravitacija, daro mūsų kūną sunkiu ir užkerta kelią gauti Saulės energiją. Būtent žvaigždinė Saulės energija gali mūsų kūną padaryti „dangaus gyventoju”, gyvenančiu ne tik Saulės sistemoje, o ir beribiame kosmose, tarp žvaigždžių.
Yra mums pažįstamos Alfa, Teta, Delta būsenos. Įprastai mes galime suvokti supantį pasaulį trimis būdais:
- Alfa vibracija išryškina panašumo su kažkuo kitu savybę. Tada mes matome tik tuos objektus, reiškinius, kurie yra panašūs į mums pažįstamus, matytus anksčiau. Tad mes juos atpažįstame kaip dalį mums pažįstamo pasaulio realybės ir laikome savais.
- Teta vibracijoje pasaulis mums tampa „maistu” arba „pavojumi”. Mes matome tik tuos objektus, kuriuos galime panaudoti arba kurie gali išnaudoti mus. Visa kita tarytum neegzistuoja, iškrenta iš mūsų suvokimo lauko ribų.
- Delta vibracijos būsenoje realybė tampa begale įvairių objektų, nepanašių vienas į kitą. Mes juos suvokiame per skirtumus, kiekvieno iš jų unikalumą.
Mes gyvename, veikiame šiose būsenose, vienose daugiau, kitose mažiau. Bet yra ir kitokios būsenos, galinčios padėti vaduotis iš tapatinimosi su materija gniaužtų. Tam, kad jas pažinti – patirti, pirmiausia reikia išmokti patekti – įsitvirtinti savo būties centre. Būtent jame darant bet kokį sprendimą, turime beribę jo įgalinimo – realizacijos jėgą. Tuomet galime siekti patirti Omega būseną, vidinės kundalini energijos pagalba susijungiant per mūsų būties centrą su dvasine prigimtimi.
Omega – tai Absoliutu vibruojanti būsena, leidžianti mums energiją gauti tiesiai iš žvaigždės Saulės. Saulė ne tik šviečia mums pažįstama šviesa, bet skleidžia ir tam tikrą vibraciją, apjungiančią visą mūsų pasaulį į vieną bendrą gyvybinę visumą. Tai žvaigždinė energija, jungianti mus su Absoliutu ir padedanti patirti aukščiausią žmogui pasiekiamą dvasinę būseną. Ši būsena „ištirpdo” mūsų individualumo, išskirtinumo jausmą, atverdama kitokią būties dedamąją – dvasinę bendrystę, beribiškumą, žvaigždinę sąmonę.
Lina Rudaitienė
