Prisiminėme Danieliaus metus, kurie jau įpusėjo, tai, kad jie susiję su Pasaulio Motina, moteriškuoju pradu, dorybingumu, aukščiausiais idealais. Siekėme prisiminti, kas nuveikta per praėjusį pusmetį, kas pasikeitė mūsų gyvenime, atėjo naujo. Tai – savyje užauginto, subrandinto derliaus surinkimo metas, todėl bandėme įvertinti, įvardinti, koks tas mūsų derlius, pusės metų nuveiktų darbų rezultatai.
Diena, mėnuo, metai – įvairūs laiko ciklai, kuriuos mes tyrinėjame. Labiau mums pažįstama erdvė, nes turime erdvinį materialų kūną, kuriame gyvename nuo gimimo, suvokiame jo kitimą, nors ir lėtą. Taip pat nuolat sąveikaujame su mus supančia erdve savo pajautomis – matome, girdime, užuodžiame, jaučiame…
Tuo tarpu laiką suvokti kiek sunkiau. Pažįstamas mums judėjimas laiku iš praeities per dabartį į ateitį. Žinome mažus laiko ciklus – minutė, valanda, įkvėpimas – iškvėpimas, savaitė, mėnuo, metai… Kasdienybės rutina mus nejučiomis įtraukia į „laiko ratą” – užsiciklinimą, kai dienos bėga viena po kitos, tampa panašios viena į kitą, suvienodėja. Dėl to kartais aplanko nuobodulys, pilka gyvenimo rutina. Buvimas praeityje mums gana įprastas – prisiminimai lengvai mus nuneša į praeities patirtis. Kai kažką planuojame, svajojame, savo dėmesiu persikeliame į ateitį, tegu tik vaizduotėje. Tačiau ateitis realizuojasi konkrečių veiksmų dėka.
Prisiminkime, kad šviesa gali reikštis kaip srautas arba banga, ir tai lemia stebėtojo buvimas arba nebuvimas, galbūt net stebėjimo beasmeniškumas. Lygiai taip gali reikštis ir laikas. Banginė laiko raiška talpina savyje visus galimus ateities variantus. Jei stebėtojas geba išlaikyti neutralų santykį su tuo, ką stebi, jis gali pasirinkti ateityje sau labiausiai priimtiną variantą.
Mes nemokame materijoje valdyti laiko, todėl jis įtraukia mus į laiko rato sūkurį. Mes gyvename erdvėje ir laike. Su erdve bendraujame fizinio kūno pagalba, o su laiku – savo laiko kūnu. Įprastai mūsų dėmesys tarsi užstrigęs praeityje dėl prisirišimų prie skausmingų ar labai mums brangių prisiminimų. Arba dėmesys būna persikėlęs į ateitį, ir abiem atvejais mes žymiai mažiau esame „čia ir dabar”. Tai mažina mūsų „laiko kūną”. Tai akivaizdu prisiminus, kad vaikai turi begalę laiko, o kuo žmogus vyresnis, tuo jam laikas labiau „greitėja”, dažnai jo trūksta. Kad tai atitaisyti, galima sąmoningai darbuotis su savo dėmesio sugrąžinimu į dabartį arba „tęsti būti daryme”.
Sąmoningo kvėpavimo praktikos metu tyrinėjome abu darbo su laiku variantus – dėmesio sugrąžinimas į „čia ir dabar” bei „buvimas ilgalaikiame tęsime”. Pirmu atveju nuosekliai vis daugiau savo dėmesio fokusuojant į dabartį, siekėme įsitvirtinti dabarties laike maksimaliai. Antro varianto atveju bandėme prisiminti kokį nors ilgai vykstantį gyvenimo procesą ir savo dėmesiu susijungti su juo, nesustojant tęsti tai kuo ilgiau. Tarsi paliekame užfiksuotą savo buvimą tam tikroje gyvenimo temoje, pavyzdžiui, kažkokios svajonės ar tikslo siekyje, ilgalaikėje realizacijoje, trunkančioje dešimtmečius. Analogija tam gali būti įsivaizdavimas, kad mes tarsi ant banglentės plaukiame „stovėdami ant laiko bangos”, bet ne trumpai, ne kelias minutes, o daugelį metų.
Tęsiant sąmoningą ilgalaikį buvimą dabartyje, tuo pačiu galime fokusuotis savo būties centre, ties ketvirta čakra krūtinės centre. Tuomet sinchronizuojame ir sujungiame savo erdvės bei laiko kūnus. Kai tai pavyksta išlaikyti, tęsti, tada nebesvarbu, ką bedarytume, galime išlikti stebėtojais, beasmeniai liudijantys, kaip keičiasi fizinė erdvė, mūsų kūnas ir kūnai aplink mus. Taip pat stebime, kaip juda laikas mumyse, mūsų apsuptyje. Atsiranda galimybė valdyti erdvės ir laiko realybę – galime greitinti arba lėtinti laiką, pasirinkti mum patrauklų ateities variantą.
Augant sąmoningumui, esant vis pilniau dabartyje, lengviau atrasime, pajusime, patirsime savo esminį dvasinį obertoną, tad liks tik išsaugoti jį savo atmintyje. Tuomet galėtume įnešti tą vibraciją į viską, ką darome, į tai, kas su mumis vyksta. Įsitvirtinus „čia ir dabar”, susiderinus vientisume, galime savo būtyje sinchronizuoti erdvę ir laiką, valdyti erdvės ir laiko kūnus, kurti naujai.
Lina Rudaitienė