Norint eiti per gyvenimą harmoningai, reikia siekti išlaikyti pusiausvyrą, tiek savo viduje, tiek išorėje, santykyje su pasauliu, žmonėmis. Kad tai sektųsi vis geriau, verta studijuoti esminius žmogaus gyvenimo principus, pagrįstus dvasiniais dėsniais. Norint pažinti aukštybes, reikėtų pažvelgti ir žemyn, į materiją, pažinti ją, o trokštant suprasti žemišką būtį, verta tyrinėti dvasinį pasaulį, nukreipiant žvilgsnį aukštyn, link Dvasios. Pažinus mažiausią gyvybės formą, pažinsime ir didžiausias, didingiausias būties apraiškas. Aukščiausios jėgos kelią parodo, nukreipia, bet tuo keliu eina pats žmogus, niekas kitas už jį to kelio nenueis.
Mes, žmonės, esame, jaučiame, mąstome, įsivaizduojame, veikiame, ir tokiu būdu vis geriau pažįstame save ir pasaulį – tokia žmogaus gyvenimo sankloda. Visa, kas gyva, yra svarbu, verta pažinimo, pagarbos, meilės. Mes esame nuolatiniame pasirinkime – kaip vertinti, kokį santykį turėti su savimi, reiškiniais, situacijomis, įvykiais… Todėl yra labai svabu pasirinkti teisingai. Tinkamą pasirinkimą lemia mūsų anksčiau susiformavusi pasaulėžiūra, patirtys.
Dievo žmogui duota laisva valia nėra absoliuti, nes paprastas žmogus nėra visažinantis, sąmoningas ir objektyvus. Tačiau žmogus, sukurtas pagal Tvėrėjo pavidalą, tad mus supantį pasaulį bei save jame mes patys ir kuriame, tęsiame, palaikome, keičiame. Mąstydami, formuodami tikslus, planus, uždavinius, lūkęsčius, svajones, mes prisidedame prie tokio pasaulio, koks mums jis yra, išsaugojimo, įtvirtinimo.
Įvairios veiklos dėka mes ugdome savyje dorybes, kurios palaipsniui mumyse įsitvirtina, daro pilnatviškesniais, ramesniais, harmoningesniais. Pavyzdžiui, kantrybė be tikėjimo gali mus labai išvarginti, nuvesti į aklavietę, sukaustyti, o kartu su tikėjimu padeda įveikti visas kliūtis, iššūkius. Kuo skiriasi tikėjimas nuo žinojimo? Kai pradedame kažką daryti, mes negalime žinoti, ar tikrai tai pavyks, kaip pasiseks, tad lieka remtis tikėjimu, kitaip neverta nė pradėti, nes kantrybės gali nepakakti tikslui pasiekti.
Kitas pavyzdys – mes siekiame kažką turėti, bet tuo pačiu susaistome save su tuo, ką turime, tokiu būdu netenkame laisvės. Vadinasi, neturėjimas vaduoja, išlaisvina? Tačiau gal čia svarbesnis neprisirišimas prie to, ką turime, arba ko neturime? Netgi kažko neturint, o tik apie tai svajojant, mes jau apribojame save, nes susitapatiname su ta svajone, troškimu. Esame tai, ką mylime, kas mums svarbu, gerąja ar blogąja prasme. Tai, ko nekenčiame, suvaržo, įkalina mus. Štai čia ir vėl verta prisiminti apie mūsų galimybę rinktis. Tik pasirinkimo laipsnis labai skiriasi – jei renkamės tarp arbatos ir kavos, vienoks pasirinkimo laipsnis, jei renkamės tarp visų mums žinomų, pasiekiamų gėrimų, pasirinkimo laipsnis visiškai kitas. Štai kodėl reikia studijuoti būties dėsnius, kad didinti savo pasirinkimo galimybes, tapti vis laisvesniu.
Ramybė ir judėjimas – atrodytų, kad tai du visai skirtingi dalykai, tačiau iš tiesų tai to paties reiškinio priešingybės, tarsi dvi medalio pusės, kai vienoje pusėje didžiausias aktyvumas, kitoje mažiausias. Kai suvokiame, kad galime rinktis ne tik judėti, bet judant likti ramybėje, kai pradedame tai taikyti, mes tampame laisvi nuo judėjimo ar ramybės, nuo lūkesčių ar rezultatų… Mes veikiame, tačiau nesitapatiname su tuo, ką darome, kas su mumis ar aplink mus vyksta, eame stebėtojai ir kūrėjai.
Prisiminkime būties – laiko ratą. Kol judame jame, veikiame, palaikome, tęsiame savo realybę, kai nueiname į centrą, galime sustoti, nebeveikti arba pasirinkti kitą kryptį. Čia pasirinkimo laisvės yra žymiai daugiau, tad atsiranda galimybė tęsti, keisti arba kurti visai kitą realybę. Tačiau jei noras kažką pakeisti bus iššauktas nepasitenkimo, rūpesčio ar pykčio, mus mėtys priešybėse, dualume. Kažką darant, ne būtinai fizinį veiksmą, tai gali būti negatyvios ar prieštaringos emocijos, mintys, mes eikvojame energiją, o kai sustojame, nurimstame, energija sugrįžta, kaupiasi mumyse. Kultivuojamas dorybingumas atneša rimtį, harmoniją, pilnatvę.
Būties – laiko ratas suriša mus su materialia būtimi, o vaduoja iš jos begalybė – amžinybė. Kad patirti begalybę, reikia pabandyti pilnai susijungti su erdve. Nors mus supantis pasaulis nėra tobulas, tačiau suvokiamos erdvės pagrindas – begalybė. Tam, kad įeiti į rezonansą su erdve, susiderinti, susijungti su ja, reikia visiškai nurimti. Tai ir siekėme padaryti sąmoningo kvėpavimo praktikos metu, tuo pačiu tyrinėdami kelis kūrybinės sąmonės lygius. Tai individuali kūrėjo sąmonė, kuri mums labiausiai pažįstama, taip pat kolektyvinė kūrybos sąmonė, apimanti kelis žmones ar didelę žmonių, ir ne tik, grupę, bei stebėtojo – tvėrėjo sąmonė, gebanti visiškai išsitapatinti ne tik iš kūrybos rezultatų, bet ir iš savo kaip kūrybos proceso bei kūrėjo vaidmens, būti tik stebėtoju, kontepliuoti.
Įsukus sąmoningo kvėpavimo ratą, tuo pačiu buvome giliame pažinimo procese. Pirmiausiai sutelkus sąmonę intuityviai ėjome į savo būties centrą, įsitvirtinome jame, kvėpavimo pagalba paleidžiant bet kokias įtampas. Siekėme suvokti, kaip galime veikti – neveikti iš savo būties centro, tyrinėjome savo galimybes. Po to kėlėme savo sąmonę vertikaliai aukštyn, link dvasinės būties, ir vėl tyrinėjome savo raišką tokiame būvyje. Tada siekėme maksimaliai išskleisti savo sąmonę į visas puses, tarsi „išlipti” iš erdvės ribų, išsiplėsti iki begalybės. Tyrinėjome, kuriame iš sąmonės buvių kaip jautėmės, labiausiai sekėsi įsitvirtinti beasmeniškume, kuriame iš jų atsiverė ne tik begalybė, o ir amžinybė?
Tuomet suformavome prieš save, ties širdimi, centrine čakra, energetinę sferą, sutelkėme savo dėmesį į ją, kvėpavome joje, daugiau visiškai nieko nedarant. Tai dar vienas kūrybiškas būdas išsitapatinti iš būties – laiko rato. Po kurio laiko iš tos sferos į mus ėmė plūsti dvasinė energija, ateinanti iš beribio dvasinio šaltinio – užsipildėme ja. Tuo pačiu stebėjome, kaip keičiasi mūsų būsena, sąmonė skleidžiasi iki begalybės, apima beribiškumo pojūtis, savo amžinumo suvokimas. Leidome sau būti tame vienyje, pilnatvėje, begalybėje – amžinybėje.
Lina Rudaitienė