Yra du sąmonės dėmesio valdymo būdai: įprastas – ilgas ir joginis – trumpas.
- Pirmuoju, kognityviniu (apmąstymai), būdu mes jau esame įpratę remtis. Susidūrę su kokia nors problema, ieškome jos priežasčių, jas atradus, sprendžiame problemą, kažką keisdami.
Taigi atėjus į gyvenimą problemai, ji tampa impulsu kažką keisti, keistis mums patiems. Tai ugdo gebėjimą nesi-tapatinti su jokia problema, situacija, atsiriboti nuo jos, siekti neutralaus, beasmenio santykio su įvairiomis situacijomis, aplinkybėmis, žmonėmis. Sprendimų galime ieškoti patys arba kitų žmonių pagalba, pasakojant jiems apie savo problemas. Besiklausantis vien dėl to, kad yra šiek tiek objektyvesnis mūsų situacijos atžvilgiu, gali padėti mums kiek kitaip pažvelgti į savo situaciją, kitaip ją vertinti, pamatyti sprendimus.
- Joginis būdas nesusijęs su įprastai žmogaus mąstymo procesais, nes yra paremtas tiesioginiu patyrimu – suvokimu. Tai samadhi metodas. Pats žodis reiškia vientisumą, vienį. Įėjus į samadhi būseną, problema tikra to žodžio prasme išnyksta, tarsi būtų „su šaknimis iš mūsų išrauta“. Samadhi dėka patiriame, kad nėra jokios asmenybės, kuri patiria kažkokią problemą. Nėra to, kas patirtų kažką nemalonaus, neharmoningo. Samadhi būsenoje mes savo kaip asmenybės problemas galime išspręsti akimoju – tiesiog jų nebelieka.
Samadhi gali būti galutinis ir laikinas. Laikinai pabuvus samadhi, mes vėl sugrįžtame į įprastą žmogišką gyvenimą. Tada sugrįžta ir mus sąlygojantys mąstymo šablonai, stereotipai, elgesio įpročiai… Po trumpalaikio apsilankymo dvasinio vientisumo būsenoje mes šiek tiek prašvintame, bet dėl savo karminių įspaudų įsisukę į kasdienybės sūkurį, galime vėl nusiristi į žemesnes vibracijas. Kad išvengti „kritimo“ žemyn, reikėtų praktikuoti mahamudra – dvasinį mokymą, jo taikymą.
Savo gyvenime įvairių reiškinių atžvilgiu mes galime būti kaip stebėtojas – stebėjimas – stebėjimo objektas. Stebėtojo sąmonė nukreipdamas dėmesį susitelkia į stebėjimo objektą, nes nėra visiškoje rimtyje. Dėl to stebėtojas dalijasi energija su stebėjimo objektais, dėmesys vaikšto, o energija nuolat cirkuliuoja tarp jų – tai stebėjimo procesas. Jei stebėtojas visiškai ramus, palaimoje, jis lieka savyje, jei neramus – įsisuka į stebėjimo procesą. Kaip tai sustabdyti?
- Atsisakius stebėjimo objektų, nebesureikšminant jų, nebelieka poreikio tai stebėti, energija lieka mumyse. Kai visiškai nurimstame, visi jutimai rimsta, stebėtojas patiria samadhi. Toks žmogus pasaulį stebi visiškai beasmeniai, mato tikrovę kaip yra, be asmeninių interpretacijų.
- Stebėtojas gali atsižadėti savęs, savo norų, tikslų, asmenybės interesų realizavimo, tada lieka tik stebėjimo objektai. Tuomet stebėjimo objektas yra mūsų būties tikrovė. Sąmonė nustoja judėti tarp stebėtojo bei stebėjimo objekto. Ir tai atveda žmogų į samadhi būseną. Tai visiškas tapatybės atsisakymas, atsidavimas būčiai, atvedantis į transo būseną.
Taigi, arba stebėtojas, arba stebėjimo objektas turi atkristi – tada įsivyraus taika, ramybė, harmonija, ilgalaikė samadhi. Nebeliks iliuzijos, kad stebėtojas ir stebėjimo objektas yra atskiri, nes iš tiesų – tai viena. Žmogus samadhi būsenoje išminties semiasi iš jį supančios erdvės, iš begalybės.
Lina Rudaitienė
