Vyksmas: pradžioje įsukome sąmoningą kvėpavimą švaria, tyra dvasine energija, po to perėjome prie kvėpavimo dvasine šviesa, o po kurio laiko jau kvėpavome vaiskiąja šviesa. Pakylėjus savo sąmonę kuo aukščiau link Dvasios, atsipalaidavus bei harmonizavus savo būvį, ėmėme palaipsniui savo dėmesiu, padedant kvėpavimu, susitelkti į savo centrą, širdį, centrinę ketvirtąją čakrą, kur giliai kiekviename iš mūsų glūdi pirminė dvasinės būties užuomazga. Pagrindinis tikslas buvo atrasti savyje tą pirminės dvasinės būties šaltinį, palaipsniui išaugantį iki beribio dvasinės būties vandenyno, kvėpuoti jos vibracija, susipažinti su šia būtimi, apsiprasti, ir leisti sau ją išgyventi kuo stipriau. Visa ko pagrindas, pirminė absoliučiai bet kokios gyvybės raiškos terpė, pirminis būties šaltinis – kvėpavome juo, bendravome su juo, skatinome pirminį aktyvumą, pačią įvairiausią raišką – per garsą, spalvą, emociją, mintį ar vaizdinį ir panašiai. Taigi kvėpavome pirminės dvasinės būties aktyvia raiška, stebėjome atliepimą savyje, į kokį rezultatą tai vedė, kokia realizacijos įvairove mums atsivėrė. Prigimtinis dvasinės būties aiškumas, tyrumas skambėjo ir kaip tuštuma, ir kaip beribių galimybių, įvairovės kūrybinė terpė, užpildžiusi mus ramybe, vientisumu, meile ir atjauta.
Lina Rudaitienė