Vyksmas: kvėpuojant įsukome praninio kvėpavimo ratą, perėjome prie kvėpavimo dvasine šviesa, po to jau likusį laiką tęsėme kvėpavimą vaiskiąja dvasine šviesa. Pakylėjus sąmonę kuo aukščiau, ėmėme vis labiau įsigilinti į rojaus idėją, kvėpuoti rojumi kaip reiškiniu, rojaus planų energija, vis giliau panyrant į rojaus realybę, tarytum persisunkiant ja, kvėpuojant rojaus vibracijomis. Siekėme ne savintis jas, o susipažinti geriau su jomis, apsiprasti, tarytum pavaikščioti, pagyventi „Rojaus žemėse”. Svarbiausia buvo tai darant išlaikyti sąmoningą kvėpavimą vaiskiąja šviesa, neįpulti į žmonių sukurtus rojaus stereotipinius vaizdinius, neprilipti savo dėmesiu prie mums asmeniškai iškylančių rojaus vaizdinių, iššauktų ankstesniųjų mūsų patirčių dėka, o siekti Rojų kaip reiškinį pažinti pirminės idėjos, pirminės būties raiškoje. Kažkiek prisipildžius Rojaus energija, vibracija, nukreipėme savo dėmesį į Žemės planetą, žemiškąją realybę, žmonių pasaulį, kad suvokti, kuo ši realybė skiriasi nuo Rojaus realybės, tuo pačiu tęsėme kvėpavimą vaiskiąja šviesa, kurios pagalba skleidėme aplink save Rojaus vibracijas. Žmogaus sąmonė, įsitvirtinusi savo dėmesiu Rojaus vibracijoje, gali joje ir likti nepaisant to, kur fiziškai yra, kuo užsiima, t.t. Ieškojome būdų, kaip tęsti savąją būtį, nesvarbu, kur ir kuo būtume, ką darytume, savo sąmonės dėmesį išlaikant pirminės būties palaimoje, beribiškume, aiškume.
Lina Rudaitienė
