Sąmoningo kvėpavimo praktikumas
2021-12-16 | 18:00 - 21:00
Sąmoningo kvėpavimo praktikumas
Žirgo metai
Prisiminus Žirgo metus, tai, kas jiems būdinga, peržvelgėme praeitus metų tris ketvirčius. Tada kvėpuojant ieškojome pačio svarbiausio, kažkuo išskirtinio šio laikotarpio įvykio. Atgaiviname savo atmintyje tą įvykį su visomis detalėmis, kuo išsamiau, žymiai pilniau nei įprasta, būtina. Tai padės naujai pažvelgti į tą įvykį ir performuoti į sau priimtiną, perkurti.
Vientisumas
Norint sujungti kūną ir protą, mintis ir veiksmus, reikia į kūną visu savo sąmonės dėmesiu panerti. Tai lengviausia padaryti sąmoningai kvėpuojant per saulės rezginio sritį. Atsiranda augančios ertmės kontūrai, tada kvėpavimas mus į ją įtraukia. Saulės rezginio ertmė mūsų suvokiama kaip vieninga visuma – tai susijungimo momentas. Kvėpuojant siekime šį vientisumo pojūtį stabilizuoti.
Kvėpuoti reikėtų vis labiau įsisąmonintai. Tam įsiklausykime, įsijauskime į savo kvėpavimą, susiderinkime su kūno, oro, energijų, sąmonės dėmesio judėjimu. Tada prisiminkime saulės rezginio sritį, kvėpuokime joje ir nerkime vis giliau į ją. Kad sujungti kūną ir sąmonę, lėtinkime kvėpavimą. Kažkuriuo momentu pajusime tinkamą tempą, pajusime visišką ryšį su procesu, judesiu. Galų gale teisingo ritmo pojūtį išmoksime atrasti bet kuriame veiksme.
Išsamus objekto apibūdinimas
Kuo detaliau aprašome reiškinį ar objektą, kad pabudinti mumyse snaudžiančią tikėjimo jėgą. Įprastais atvejais atpažįstame tik pasaulio formas ir pažadiname su jomis susijusius vaizdinius. Tai yra ta riba, ant kurios mus bando sulaikyti, kad išliktume kolektyvinio lauko, sąmonės dalimi. Ir tai trukdo pabusti tiems dvasiniams gebėjimams, kurie gali pakeisti pasaulį.
Siekiant išsaugoti kolektyvinio pasaulio raišką, mūsų gebėjimas „apibūdinti pasaulį“ buvo sumažintas iki gebėjimo „atpažinti pasaulį“ – matyti jame mums jau pažįstamus objektus. Tačiau jei įsigilinsime į tai, ką matome, patiriame, galime pasiekti pokytį. Išsamus objekto aprašymas turėtų būti gerokai pilnesnis nei būtina. Tai tarsi ištraukia jį iš standartinės matricos ir priverčia paklūsti mūsų žodžiams.
Taip mūsų gebėjimas „apibūdinti pasaulį“ sugrįžta į gebėjimą „atpažinti pasaulį“, o vėliau perauga į gebėjimą „kurti pasaulį“. Mes tampame naujos realybės kūrėjais. Tai yra, pirmiausia aprašome tai, ką matome. Mūsų žodžiai prisipildo nuosavos formos obertonais ir įgauna tiesos skambesį. Ir tada juos papildome tuo, ką norime pamatyti, kaip pakeisti ar suformuoti naujai. Jei viską padarėme teisingai, pajusime atliepimą.
Įžvelgti nematomą gėrį, prasmę, grožį
Pasauliui reikia ne tik dėkoti, bet verta išmokti jame įžvelgti bent kokį gėrį, kuris kitiems nematomas. Tada pasaulis atsisuka į mus „šviesiąja puse“ ir atliepia mums. Akivaizdu, kad tai gali būti taikoma bet kuriam reiškiniui, subjektui ar objektui, su kuriuo bendraujame. Kvėpuojant siekime visų pirma įžvelgti gėrį savyje, savo aplinkoje.
Bet čia svarbūs keli dalykai. Visų pirma, būtina aprašyti tai, kas kitiems nematoma – įžvelgti tai, kas paslėpta. Pozityvumas – aprašome tai, kas mums labai patinka, kuo žavimės. Ir, žinoma, nuoširdumas – turime būti tikri, kad kalbame gryną tiesą – tik tada mūsų žodžiai prisipildys balso jėga, tikėjimo jėga.
Tai leis tiesiogiai paveikti išorinį pasaulį. Tuomet žodžiai įgauna tikrovės kokybę – galime pamatyti viską, kas sakoma, tai įsikūnija.