Sąmoningo kvėpavimo praktikumas
2021-10-21 | 18:00 - 21:00
Sąmoningo kvėpavimo praktikumas
Mes gyvename erdvėje ir laike. Erdvinė raiška įkūnijama fiziniame kūne, atitinkamai laiko raiška yra mūsų sąmonėje. Erdvinė struktūra gali būti išorinė, vidinė arba vieninga. Laiko struktūrą galima būtų pavadinti šviesa. Įprasta mums išorinė linijinė laiko tėkmė. Atitinkamai sąmonė yra vidinė šviesa, vidinis švytėjimas.
Erdvėje Žemės egzistavimo stabilumą užtikrina atstumas, skiriantis ją nuo Saulės ir kitų planetų. O laike Žemė yra apskritimas – tai yra jos judėjimo aplink Saulę orbita. Taigi, būtent pasikartojantys, mažesni ar didesni ratai, juos jungianti spiralė yra laiko pagrindas.
Mes suvokiame laiką kaip skiriantį mus nuo kažkokių laukiamų įvykių – savaitgalių, atostogų, švenčių. Akivaizdu, kad „laukimas“ yra kuo nors užpildytas, jame vyksta kažkokie įvykiai. Bet jei pašalinsite visus šiuos įvykius, laikas gali tapti tuštuma. Ir labai nemalonia tuštuma – kai tik laukiame. Tačiau kartais laukimas tampa malonus.
Mus supantis pasaulis, jį užpildantis laikas juda „spiraliniais ratais“. Tačiau žmonės turi dar vieną judėjimo kryptį – nuo Gyvenimo iki Mirties. Esame įpratę manyti, kad tai yra negrįžtamas ir vienpusis procesas – iš čia mūsų laiko susiejimas su neišvengiamumu, likimo lemtimi. Gaunasi, kad jei Visata pulsuoja, pasireiškia ir nyksta, tada visi ją sudarantys objektai turėtų elgtis taip pat, įskaitant ir mus.
Laiko suvokimo paradoksas – pagal „šviesos dalelės – bangos teoriją“ laikas iš tiesų juda akimirksniu, tai yra, keičiasi jo raiškos forma – tai jau ne dalelė, o tiesi bangos linija, kuri apskritai vienu metu egzistuoja visuose trajektorijos taškuose. Tai atveria vidinę amžinybę, iš kurios galime patekti į bet kurį laikotarpį. Vienu metu būti praeityje, dabartyje, ateityje.
„Tiesiai arčiau, aplink greičiau“
Kaip neprarasti savo gyvybinės energijos ir dar gauti papildomos? Tam vertėtų išmokti nelinijinio veikimo, pavyzdžiui, vaikščiojimo.
Galėtume pradėti nuo tiesiausio kelio atmetimo. Kai reikia ką nors padaryti, prieiti prie kažko, dažniausiai einame trumpiausiu ar įprastu keliu. Mes nejaučiame erdvės energetinės struktūros, todėl kone bet koks judėjimas reikalauja daug pastangų, resursų. Nors galėtų suteikti. Ir mes iš tiesų galime gauti energiją tiesiai iš supančios erdvės – tiesiog reikia išmokti judėti „teisingomis linijomis“. Mūsų kūnas gali jas pajusti.
Kai kur nors einate arba ką nors darote ir neskubate, tam tikru momentu sustokite įprastame maršrute. Įsiklausykite į kūną – pajuskite jo norą išsukti iš įprasto kelio ar darymo. Ir jei įsiklausysite, visada galite pajusti, atpažinti – kūnas nemėgsta daryti nuolat tą patį. Leiskite sau eiti arba veikti spontaniškai kitaip nei visada.
Pajutę impulsą, sekite juo – tada pajusite kitą impulsą ir t.t. Tik atsiminkite tikslą – jūs ne šiaip vaikštote, bet tikslingai kažkur einate, kažką darote. Ieškote tinkamo judėjimo, kuris leistų gauti energiją iš supančios erdvės. Svarbiausia judant yra ne tik energija, bet ir prisilietimas prie objekto ar reiškinio. Ir norint teisingai paliesti, reikia prie jo priartėti tinkamai. Visada turėtume judėti taip, kad pajustume erdvės linijas ir sektume jomis.
Erdvės suvokimas pradės keistis, pajusite, kad jūsų erdvė užpildyta struktūromis, kurios yra tikresnės nei kambarį užpildantys daiktai. Pamatysite, kad visas pasaulis slepiasi viduje to, ką anksčiau laikėme tuštuma. Ir jei jums pavyks, padarysite labai didelį žingsnį pažindami tikrąją erdvės prigimtį.