Kiekvienam žmogui svarbus saugumas ir laisvė. Dauguma žmonių trokšta laisvės, jie mėgaujasi ja, kai gauna jos daugiau nei įprasta. Kai juos kuriam laikui palieka artimieji arba jie patys juos palieka. Kai atostogauja, pakyla karjeros laiptais arba pakeičia darbą, išeina iš darbo. Daugeliu atvejų jie nedaro nieko blogo – jie tiesiog gyvena taip, kaip nori. Ir jie tuo tikrai mėgaujasi – saugia laisve.
Tačiau iškilus visiško santykių iširimo ar netekties grėsmei, mintys apie laisvę išnyksta. Žmonės nustoja svarstyti atskiro egzistavimo privalumus ir kaip juos panaudoti. Jie stengiasi iš visų jėgų išlaikyti tai, ką turi, dažnai sutikdami su dar didesniais savo teisių apribojimais. Iš tikrųjų jie neišlaiko to, ką turėjo, o dar daugiau praranda. Kaip ir tie, kuriems pavyko išsaugoti savo turtus ekonominės ar finansinės krizės įkarštyje, nes iš tikrųjų tapo skurdesni.
Praradimai ir galimybės
Kai tik kėsinamasi į mūsų nuosavybę ir finansinius interesus, ryšiai, jungiantys mus su tuo, kas mums priklauso, sustiprėja, sugerdami beveik visą mūsų jėgą. To, kas lieka, nepakanka, kad pamatytume atsiveriančias naujas galimybes. Kitaip tariant, mes galime jas matyti, bet ištrūkti iš „senojo gyvenimo paveikslo“, kurio dalimi tapome, pasirodo neįmanoma. Tai reiškia, kad mes tiesiog negalime suvokti savo naujų galimybių.
Panašus mechanizmas veikia visose srityse. Pavyzdžiui, santykiai su artimaisiais – akivaizdu, kad jų taisyklė yra pareiga riboti save, derinti savo veiksmus ir interesus su kito žmogaus poreikiais. Daugeliu atvejų tokie apribojimai yra pertekliniai. Kas blogo, pavyzdžiui, jei artimasis susitinka su senais draugais be tavęs? Tačiau paprastai net už tokias teises reikia pakovoti.
Tas pats pasakytina apie darbą – mažai kas juo džiaugiasi, tačiau jo netektį visi patiria su dideliu skausmu, kai žmogus iš tikrųjų nieko negali padaryti. Nes jis yra esamoje situacijoje, bet jo galia vis dar apribota vakarykštės situacijos rėmais. Veikia senas žmogaus įvaizdis, kuris perima kontrolę, verčia jį kankintis dėl netekties, paliekant visą savo energiją praeityje. Būtent tokios baigties mes ir bijome – palikti vieną situaciją nepatekus į kitą – įstrigti „tuštumoje“.
Kabintis į praeitį ar atsidurti tuštumoje?
Tačiau paprastas žmogus negali egzistuoti tuštumoje – jis pasijunta tarsi „skylė pasaulio paveiksle“, kurią turi užpildyti visomis jėgomis. Tik prisiminkime, kiek laiko galime gedėti savo netekčių ir kiek energijos tai atima. Todėl žmonės mieliau lieka „sename pasaulyje“, nori būti jo dalimi – net jei jiems tai nepatinka. Ir kol jie yra vieno, senojo pasaulio dalimi – pavyzdžiui, skurdo, ligų, nesėkmių, konfliktų, jiems labai sunku pereiti į kitą, kitokį, kuriame viskas daug geriau.
Viskas gana paprasta: yra mūsų asmenybės paveikslas – kažkas neaiškaus, tačiau visada atpažįstamo. Taip pat yra tai, ką mes siejame su šiuo paveikslu – statusas, pinigai, socialinė padėtis, turtas, artimieji ir taip toliau. Tačiau visa tai yra bendro paveikslo dalis, kuri lemia visų jo fragmentų tvarką. Arba, tiksliau sakant, ji bando ją nustatyti. Atitinkamai, turime dvi galimybes: galime panaudoti tai, kas mums priklauso, kad pakeistume bendrą paveikslą, arba jis gali pasinaudoti tuo keičiant mus, kad taptume visaverte jo dalimi.
Kaip viską pakeisti?
Kita situacija: daugelis žmonių turi pažįstamų, kurie, regis, juos engia, versdami veikti prieš savo interesus. Kai engiami žmonės yra vieni, jie gali suprasti, kas vyksta, ir netgi suformuluoti optimalų veiksmų planą – pavyzdžiui, nuspręsti, kad kitą kartą tikrai pasakys „ne“. Tačiau vos tik jie vėl susitinka su juos engiančiu pažįstamu, jų priimtas sprendimas tarsi ištirpsta ir jie elgiasi kaip anksčiau – nes tampa kažkieno kito pasaulio dalimi.
Tas pats nutinka ir veiksmo lygmenyje. Daugelis žmonių nori pagerinti savo kūno būklę ar sveikatą – todėl beveik kiekvienas kada nors yra ketinęs pradėti daryti rytines mankštas, sportuoti ir panašiai. Tai nebuvo fantazijos – tai buvo labai realūs ketinimai, kuriuos jie nuoširdžiai norėjo įgyvendinti – ir niekas jiems netrukdė to padaryti. Tačiau daugeliu atvejų veiksmas pasibaigdavo dar net neprasidėjęs – vos tik jie grįždavo prie savo įprasto veiksmų modelio, jis juos įtraukdavo, išstumdamas visus nereikalingus arba naujus elementus.
Žinoma, yra ir kitokių žmonių – tokių, kuriems pavyko pradėti sportuoti ar atsisakyti saldumynų. Tai kodėl vieniems žmonėms pavyksta pakeisti savo gyvenimą, o kitiems – ne. Kokią paslaptį turi pirmieji?
Santykis su savimi ir su išore
Mes visada save apibrėžiame iš dviejų perspektyvų. Vidinės, kur bet kuris mums priklausantis daiktas turi tik funkcinę reikšmę, padedančią mums spręsti tam tikras problemas. Ir išorinės, kur jis yra didesnio paveikslo, atspindinčio tam tikrą hierarchiją, dalis. Paimkime, pavyzdžiui, mobiliuosius telefonus – dauguma juos naudoja pagal esminę paskirtį – kam nors paskambinti ar išsiųsti tekstinę žinutę. Tačiau dabar mobilusis telefonas tapo mūsų įvaizdžio dalimi. Jis nebepriklauso mums, bet mes priklausome jam – tai yra, tampame jo dalimi.
Mus vertina pagal tai, kokiu mobiliu telefonu naudojamės. Šiuo atveju bendrauja ne žmonės, o jų telefonai – jie tampa kone visaverčiu mūsų įsikūnijimu pasaulyje, į kurį leidžime sau būti įtraukti. O esame tik priedas prie to, ką turime. Kas vyksta šiame pasaulyje, priklauso ne nuo mūsų – jei kas nors išleidžia madingesnį modelį, kurio tu dėl kokių nors priežasčių negali sau leisti, esi priverstas gėdingai slėpti tai, kuo neseniai taip didžiavaisi…
Tas pats ir su viskuo kitu – save galime apibrėžti tik per tam tikrą dalykų ar savybių rinkinį, kurį laikome savu. Tai nėra idealu, bet taip yra – bent jau tai vienintelis būdas egzistuoti kasdieniame pasaulyje. Tačiau šis dalykų ir savybių rinkinys nėra mūsų formuojamas – jis visada tampa kažkokio didesnio „išorinio pasaulio“, kurio mes iš esmės nekontroliuojame, dalimi. Tai lengva atpažinti mados, brendų, socialinių statusų pasaulyje.
Visa kita priklauso nuo jėgų pusiausvyros – kiekvienas fragmentas, kurį panaudojome kurdami savo įvaizdį, galiausiai susijungia su mumis. Tačiau jis lieka „išorinio pasaulio“ dalimi, tai reiškia, kad jis susijungia su visais kitais savo fragmentais. Jei galime jį išplėšti iš bendro paveikslo, jį valdyti, paveiksle atsiranda „skylė“, kuri jį perkuria pagal mūsų įvaizdį ir panašumą. Bet jei to padaryti negalime, „skylė“ atsiranda mumyse ir mes prisitaikome prie išorinio paveikslo, tapdami jo dalimi.
Saugumas ir laisvė
Daugumai žmonių laisvės jausmas siejamas su saugumu – sunku galvoti apie amžinybę be duonos plutos ir stogo virš galvos. Akivaizdu, kad antroji savybė atspindi pirmosios savybės nepilnumą. Laisvas žmogus pagal apibrėžimą yra beginklis, tai reiškia, kad jis gali pasikliauti tik savimi. Tačiau šio prieštaravimo, esant įprastoms aplinkybėms, dauguma žmonių net nepripažįsta. Todėl antroji savybė tampa vieta, kurioje sutelktas jų dėmesys ir galia. Saugumo siekis tampa svarbiausias.
Pusiausvyros būsena mums beveik nepasiekiama. Prisiminkite įprastą minčių srautą, kylantį pabudus – beveik visada galvojame apie problemas. Ne visi tai turi – yra žmonių, kurie išlaiko vaikystėje turėtą įgūdį – gebėjimą tiesiog džiaugtis ateinančia diena. Tačiau jų yra nedaug – visiems kitiems, norintiems suvokti save, reikia pasinerti į kasdienines išorines problemas. Tapti vieno iš juos traukiančių ir įkalinančių pasaulio paveikslų dalimi.
Taigi, yra ramus režimas, kai žmogus vis dar gali egzistuoti už įprasto pasaulio ribų. Jei jam prireikia daugiau energijos, situacija iš karto pradeda blogėti – darbo, pinigų praradimas, mylimo žmogaus netektis ir panašiai. Ir tada žmogus visiškai įtraukiamas į svetimą „išorinį paveikslą“ – laisvės troškimas tampa nesvarbus, svarbiausia – atgauti tai, kas buvo prarasta. Dėl to žmogus visą savo energiją skiria palaikymui seno, pažįstamo pveikslo. Būtent tai šiandien ir vyksta.
Jeigu jaučiame, kad reikia tenkinti saugumo poreikį, skirkime jam dėmesį. Kai viduje ims stiprėti laisvės poreikis, imsimės jos siekti. Optimaliausias variantas būtų atsisakyti visų savybių ir dalykų, kuriuos siejame su savo įvaizdžiu. Tai tarsi savęs supratimo, savo įvaizdžio perkrovimas, atnaujinimas. Nes tuomet mes galime, atsidūrę sąlyginėje vidinėje turšumoje, geriau pažinti save ir laisvai kurti tikrąją savo versiją, autentišką, originalią. Tapti tikrais, savimi, būti iš tiesų laisvais…
Lina Rudaitienė
