Kaip išsivaduoti iš baimių? Pirmiausia reikia jas atpažinti, tada pripažinti. Ir tik po to galime ieškoti būdų vaduotis iš baimių.
Būtent mūsų baimė yra priežastis, kodėl „pabaisos“, kurios mus vaikystėje gąsdino, atrodė tokios realios, juntamos. Kiekvienam pažįstama vaiduokliška šviesa ar garsai, bauginantys prisilietimai, kažko nesuprantamo ar priešiško buvimo jausmas, skersvėjai, kylantys sandariame kambaryje ir panašiai.
Šie „vaiduokliai“ yra savotiški „išoriniai sargai“, skiriantys mus nuo laisvo pasirinkimo erdvės, tai yra, nuo kitų mums prieinamų pasirinkimo variantų, galimybių. Ir net tie, kurie nesiekia patekti į kitą pasaulį, vis tiek turi peržengti šią ribą – bent jau mirties metu.
Mirties, pabaigos, nežinomybės baimė
Bauginančio perėjimo anapus koncepcija egzistuoja beveik visose religijose. Tiesiog šios žinios daugiausia laikomos paslaptyje, kad negąsdintų tikinčiųjų. Tačiau visi ritualai, atliekami šiuo laikotarpiu – pirmosiomis dienomis po mirties – yra skirti padėti mirusiajam įveikti būtent šį etapą.
Akivaizdu, kad tas šmėklas sukelia mūsų baimės. Bebaimiam žmogui perėjimas į kitą pasaulį ar net į mirusiųjų šalį yra visiškai nekenksmingas. Tiesiog tokių žmonių beveik nėra. Tuo tarpu visi kiti turi ištverti labai rimtą išbandymą su beveik nenuspėjamais rezultatais. Pavyzdžiui, tikinčiųjų baimė yra proporcinga jų „nuodėmingumui“. Todėl „teisieji“ gali peržengti ribą taip pat lengvai, kaip ir bebaimiai.
Baimės perkėlimas į žmones
Kad susitvarkyti su baimėmis, mes dirbtinai mažiname savo jautrumą tiek, kad kontaktas su „vaiduoklių pasauliu“ būtų kuo mažiau juntamas. Šiuo tikslu pasitelkiame kitus žmones – visi žino, kad net ir dviese nėra taip baisu, kaip esant vienam. O lengviausias būdas tai padaryti – įkūnyti savo baimę kituose žmonėse, išmokti bijoti jų, o ne „vaiduoklių“.
„Socializacijos“ proceso bėgyje vaiko individualumas transformuojasi į socialinę būtybę. Šio proceso metu mes iš savo vidinio vientisumo pereiname į kolektyvinės baimės būseną. Žmones jungia bendras baimės laukas.
Baimių įsikūnijimai
Baimės įkūnijimas kituose leidžia mums susikurti apsauginę sieną, menamai skiriančią mus nuo vaiduoklių pasaulio. Natūralu, kad šis barjeras taip pat skiria mus nuo visų pasaulių už jos ribų. Tačiau, pirma, mažai kas žino apie šių pasaulių egzistavimą, ir, antra, net žinantys neįsivaizduoja, su kuo ten gali susidurti. Todėl beveik visi, beveik visada renkasi likti toje „saugioje zonoje“.
Įkūnydami savo baimes kituose žmonėse, mes ne tik sukuriame barjerus tarp savęs ir kitų, bet ir paverčiame juos pačiais vaiduokliais. Faktiškai kone kiekvienas žmogus, išskyrus mažus vaikus, tampa mūsų baimės įsikūnijimu. Net ir artimiausi žmonės – juk jų akivaizdoje taip pat turime kontroliuoti save, laikytis taisyklių, riboti savo troškimus ir t.t.
Taigi, įkūnydami savo baimę kituose žmonėse, mes juos tarsi įkrauname vienpoliu elektrostatiniu krūviu, dėl kurio visi atstuminėja vienas kitą. Vietoj to, kad bendrautume su žmogumi, bendraujame tik su jo projekcija, jo „vaiduoklišku atvaizdu“. Atstumo išlaikymas ir ypač nesėkmingi bandymai suartėti tik sustiprina baimės lauką, kuriame gyvename.
„Anapusiniai vaiduokliai“ ir „žmonės – vaiduokliai“ atskiria mus nuo pačių savęs. Jie sukuria kitą ribos pusę, už kurios slypi beveik viskas, kas susiję su mūsų individualumu. Už šios ribos galime tapti tuo, kuo esame iš tikrųjų, tapti nuoširdūs sau ir kitiems, susisiekti su savo individualumu ir įgyti visas galias, kurios yra mūsų savasties dalimi.
Kaip išsivaduoti iš baimių?
Sąmoningėjant pradedame vaduotis iš žmonių, o vėliau ir iš nežinomų dalykų baimės. Būkime ten, kur yra per mažai žmonių, kad susikurtų bendras baimės laukas. Ieškokime bendraminčių, kuriuos sieja tos pačios vertybės. Nutraukime toksiškus santykius, klaidingą nuosavybės santykių pobūdį. Būkime natūralūs. Tai palengvins kiekvieno žmogaus individualumo prabudimą.
Pradėjus judėti „gilyn“, savęs link, automatiškai pradėsime judėti ir realaus Dvasinio pasaulio link. O kadangi mūsų sąmonės centras yra viduje, mes nepastebimai pereisime „kaustančius barjerus“ ir atsidursime realiame pasaulyje, kur nebus nieko bauginančio. Tai susitikimas su savimi, kuris gali būti pats džiaugsmingiausias gyvenimo patyrimas.
Tada atsiras galimybė paliesti savo savastį ir netgi kurį laiką joje pabūti. Ir tai mums leis pamatyti tikrąjį pasaulį – tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Paviršiuje viskas išlieka beveik taip pat, bet pasaulis įgauna turiningą gylį, tampa ryškesnis ir erdvesnis. Aplanko harmonijos su savimi jausmas.
Lina Rudaitienė
- Baimių atpažinimas ir pripažinimas: Pirmas žingsnis norint įveikti baimes – jas sąmoningai atpažinti ir pripažinti, po to ieškoti būdų jų įveikimui.
- Socialinių baimių įsikūnijimas: Žmonės per socializaciją išmoksta baimintis vieni kitų, o tai sukuria bendrą baimės lauką ir dažnai paverčia kitus žmones jų pačių baimių įsikūnijimu.
- Baimės kaip barjerai ir jų poveikis: Įkūnydami savo baimes kituose žmonėse, mes kuriame barjerus ir atstumtumo jausmą, kuris trukdo autentiškai bendrauti ir suvokti save bei kitus.
- Kelias į savo išlaisvinimą nuo baimių: Sąmoningai mažinant jautrumą baimėms, ieškant bendraminčių ir būnant nuoširdiems su savimi, galima pradėti įveikti baimes ir atrasti tikrąjį save.
