Kai esame „laimingi“, mums sekasi beveik viskas, atrodo, kad visas pasaulis džiaugiasi kartu su mumis ir pasitinka mus pusiaukelėje. Galbūt tam, kad pratęstų staiga atsiradusią harmonijos, įkvėpimo ar susidomėjimo būseną? Tokią, kokioje dažnai būdavome vaikystėje arba įsimylėjus?
Tačiau „bepriežastinės laimės“ akimirkos žmogaus gyvenime vis retėja – iš tiesų, net ir tada, kai jos pasitaiko, bandome rasti joms kokią nors išorinę priežastį. O jei jokios priežasties nerandame, lengvai grįžtame į ankstesnę būseną, tarsi „užgesindami“ mumyse pabudusį „laimės“ impulsą – tereikia prisiminti daugybę „beprasmių dalykų“, kuriuos dar turime atlikti.
Galima keisti pasaulį arba save
Iš tikrųjų viskas gana paprasta: galima pakeisti pasaulį arba galima pakeisti save. Pavyzdžiui, gali atsitikti taip, kad artimas žmogus yra blogos nuotaikos. Jei atliepsime gailesčiu, atspindėdami jo būseną savyje, atitinkamai pasikeis ir mūsų pačių būsena. Mes taip pat jau būsime prastos nuotaikos. Tačiau jei mums pavyks išlaikyti gerą būseną, kurią turėjome prieš kontaktą su juo, jo nuotaika pradės keistis į gerąją pusę. Mus siejantys ryšiai bus išsaugoti, tačiau rezultatai – skirtingi. Pirmuoju atveju mes padarėme pasaulį „geresnį“, o antruoju – leidome sau tapti „blogesniais“.
Mes visi stengiamės rasti savastį, kurioje gyvybinga susidomėjimo gyvenimu energija galėtų laisvai tekėti mumyse. Tai ne tik susidomėjimo, įkvėpimo ar laimės būsena. Tai raktas į visų galių, kurių siekiame, įskaitant ir tas, apie kurių egzistavimą net neįtariame, atrakinimą. Tačiau kol esame „įsikūniję iliuziniuose susitapatinimuose“, kol esame susiję su išoriniu pasauliu, mūsų vidinė būtis tėra formos, kuri mus jungia su mūsų „išorine nuosavybe“ – tuo, ką turime arba stengiamės turėti, atspindys.
Laimės būsena yra labai trumpalaikė – nėra jokio būdo atrasti savastį, jei esame panirę į išorinį pasaulį. Kad ir ką pasiektume, tai greitai nustoja teikti mums džiaugsmą, o tai reiškia, kad įgyta „laimės būsena“ pasirodo nestabili ir labai greitai transformuojasi į mums įprastą „nuobodulio, nuovargio, nusivylimo ir pan.“ būseną, kurioje galime tik švaistyti energiją.
Vidinė ir išorinė grandinės
Viskas paprasta: žmogaus energetinę struktūrą sudaro dvi „grandinės“ – „vidinė“ ir „išorinė“. „Vidinę grandinę“ sudaro tie kanalai, kurių struktūra atspindi mūsų individualumą ir yra tarsi jo įkūnijimas matomoje erdvėje. Kai energija juda šiais kanalais, mes rezonuojame su savimi, leisdami sau atrasti savo vidinį energijos šaltinį, kuris, be kita ko, užtikrina mūsų kūno atstatymo ir tobulėjimo procesus.
Šia prasme pirmoji grandinė yra „gyvenimo grandinė“. Kol „gyvybės grandinė“ išlieka aktyvi, mums net nereikia nieko daryti – kūnas auga natūraliai, kaip ir vaiko, ir jam augant atbunda jame slypinčios galios. Amenybei vystantis, auga ir gebėjimai.
Tačiau jau nuo pirmųjų žmogaus gyvenimo metų pradeda formuotis antroji, „išorinė grandinė“, kurią sudaro išorinio pasaulio objektai – tie, kuriuos mes „turime“. Tai „mirties grandinė“, kuri paverčia mus visumos elementu ir verčia „mirti“, kad išlaikytume jos egzistavimą. Kai tik gijų, jungiančių mus su išorinio pasaulio objektais, centras pasislenka į išorę, mes tegalime tik atiduoti energiją išoriniam pasauliui.
Jei tikime, kad kažkas mums priklauso, turime nuolat rūpintis savo turto saugumu. Sutikite, kad nėra nė vieno daikto, kurio nebūtų galima iš mūsų atimti. Ir kuo daugiau tokių daiktų turime arba kuo labiau prie jų prisirišame, tuo didesnė mūsų galios dalis įkūnijama nuo mūsų atskirtuose pavidaluose, tampa pančiais. Palaipsniui „vidinė gyvybės grandinė“ silpsta – mes turime vis mažiau energijos, kad užpildytume jos kanalus. Todėl silpnėja ir „rezonansas“ su vidumi. Ir žmogus tarsi „miršta iš vidaus“, prarasdamas susidomėjimą gyvenimu.
Žinoma, kartais pabunda susidomėjimo būsena, kuri visada susijusi su „gyvybės grandinės“ aktyvavimu. Tai leidžiau mums gauti papildomos energijos, o kartais – iš tikrųjų net atjaunėti. Ko gero kiekvienas yra patyręs kažką panašaus. Bet vos tik grįžtame į „mirties grandinės“ struktūras, visa energija, kurią mums pavyko gauti, pereina į ją sudarančius objektus, ir mes tampame silpnesni nei anksčiau.
Susidomėjimo būsena
Iš tiesų mūsų susidomėjimas visada nukreiptas į vidų. Mus domina vidiniai pokyčiai, vykstantys atitinkamose situacijose – išorinio pasaulio objektai tik leidžia mums pajausti tai. Tačiau kadangi žmogus to nesupranta, susidomėjimą pakeičia noras „turėti“ šį objektą. Visi žino, kad tai, ką turime, greitai nustoja būti įdomu. Mes ir patys negalime sau paaiškinti, kas verčia mus turėti tiek daug „nereikalingų daiktų“.
Mumyse slypi jėga, kuri pažadina mūsų individualumą ir leidžia mums jaustis visaverčiais ir unikaliais. Tai jėga, kurios dėka galime jaustis savipakankami, veikdami nepriklausomai nuo išorinio pasaulio. Kai ši jėga mumyse įsijungia, „gyvybės grandinė“ pabunda, paversdama mus nemirtingomis ir beveik visagalėmis būtybėmis.
Tada elgsimės visiškai kitaip – su susidomėjimu, mėgaudamiesi judėjimu tikslo link, o ne kliūčių įveikimu. Atraskime, kas kelia mums tikrą susidomėjimo būseną, ir pripildykime tuo savo gyvenimą.
Lina Rudaitienė
